I. Teisinis pagrindas

A. Tarptautinė teisė

B. Sąjungos teisė

1. Pirminė teisė

a) ESS

b) SESV

c) Chartija

2. Antrinė teisė

a) Direktyva 2000/31

b) Direktyva 2006/123

c) Direktyva 2010/13

d) Direktyva 2015/1535

e) Direktyva 2018/1808

f) BDAR

C. Vengrijos teisė

1. Vengrijos Pagrindinis Įstatymas

2. Vengrijos civilinis kodeksas

3. Vaikų apsaugos įstatymas

4. Komercinės reklamos įstatymas

5. Žiniasklaidos paslaugų įstatymas

6. Nuosprendžių registro įstatymas

7. Viešojo švietimo įstatymas

II. Ikiteisminė procedūra ir procesas Teisingumo Teisme

III. Dėl ieškinio

A. Dėl pirmojo–trečiojo ir penktojo pagrindų, grindžiamų direktyvų 2000/31, 2006/123, 2010/13, SESV 56 straipsnio, taip pat Chartijos 1, 7, 11 ir 21 straipsnių pažeidimais

1. Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo Direktyvos 2010/13 pažeidimais

a) Dėl Direktyvos 2010/13 6a straipsnio 1 dalies pažeidimo

1) Šalių argumentai

2) Teisingumo Teismo vertinimas

b) Dėl Direktyvos 2010/13 2 straipsnio ir 3 straipsnio 1 dalies pažeidimo

1) Šalių argumentai

2) Teisingumo Teismo vertinimas

c) Dėl Direktyvos 2010/13 9 straipsnio 1 dalies c punkto ii papunkčio pažeidimo

1) Šalių argumentai

2) Teisingumo Teismo vertinimas

d) Išvada

2. Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 2 dalies pažeidimais

a) Dėl ribojimo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 2 dalį, buvimo

1) Dėl Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnio

i) Šalių argumentai

ii) Teisingumo Teismo vertinimas

2) Dėl Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalies

i) Šalių argumentai

ii) Teisingumo Teismo vertinimas

b) Dėl ribojimų pateisinimo pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalį

1) Šalių argumentai

2) Teisingumo Teismo vertinimas

c) Išvada

3. Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo Direktyvos 2006/123 16, 19 straipsnių ir SESV 56 straipsnio pažeidimais

a) Dėl apribojimo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2006/123 16, 19 straipsnius ir SESV 56 straipsnį, buvimo

1) Dėl Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnio

i) Šalių argumentai

ii) Teisingumo Teismo vertinimas

2) Dėl Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalies

i) Šalių argumentai

ii) Teisingumo Teismo vertinimas

3) Dėl Viešojo švietimo įstatymo 9 straipsnio 12 dalies

i) Šalių argumentai

ii) Teisingumo Teismo vertinimas

b) Dėl apribojimų, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 2006/123 16, 19 straipsnius ir SESV 56 straipsnį, pateisinimo

1) Šalių argumentai

2) Teisingumo Teismo vertinimas

c) Išvada

4. Dėl penktojo pagrindo, grindžiamo Chartijos 1, 7, 11 ir 21 straipsnių pažeidimais

a) Dėl Chartijos taikymo Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsniui ir Viešojo švietimo įstatymo 9 straipsnio 12 daliai

b) Dėl įsipareigojimų pagal Chartijos 21 straipsnį neįvykdymo buvimo....

c) Dėl teisių ir laisvių, garantuojamų Chartijos 7 ir 11 straipsniuose, apribojimų buvimo

1) Dėl Chartijos 7 straipsnyje garantuojamos teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ribojimo buvimo

i) Šalių argumentai

ii) Teisingumo Teismo vertinimas

2) Dėl Chartijos 11 straipsnyje garantuojamos saviraiškos laisvės apribojimo buvimo

i) Šalių argumentai

ii) Teisingumo Teismo vertinimas

d) Dėl teisių ir laisvių, garantuojamų Chartijos 7 ir 11 straipsniuose, apribojimų pateisinimo

e) Dėl Chartijos 1 straipsnio pažeidimo buvimo

1) Šalių argumentai

2) Teisingumo Teismo vertinimas

f) Išvada

B. Dėl šeštojo pagrindo, grindžiamo ESS 2 straipsnio pažeidimu

1. Šalių argumentai

2. Teisingumo Teismo vertinimas

a) Dėl ESS 2 straipsnio privalomojo pobūdžio

b) Dėl įsipareigojimų pagal ESS 2 straipsnį pažeidimo

C. Dėl ketvirtojo pagrindo, grindžiamo BDAR 10 straipsnio ir Chartijos 8 straipsnio 2 dalies pažeidimais

1. Šalių argumentai

2. Teisingumo Teismo vertinimas

IV. Dėl bylinėjimosi išlaidų

1

Ieškiniu Europos Komisija Teisingumo Teismo prašo:

2

1989 m. gegužės 5 d. Strasbūre pasirašytos Europos konvencijos dėl televizijos be sienų 4 straipsnyje nustatyta:

„Šalys užtikrina žodžio ir informacijos laisvę pagal [1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos] [ž]mogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos [(toliau – EŽTK)] 10 straipsnį. Jos garantuoja šios [k]onvencijos nuostatas atitinkančių programų priėmimą ir nevaržo jų retransliavimo savo teritorijose.“

3

Šios konvencijos 7 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Laidos, kurios galėtų pakenkti fiziniam, protiniam ar moraliniam vaikų ir paauglių vystymuisi, neturi būti rodomos tuo metu, kai vaikai ir paaugliai dėl transliacijos ir priėmimo laiko galėtų jas matyti.“

4

ESS 2 straipsnyje numatyta:

„Sąjunga yra grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises. Šios vertybės yra bendros valstybėms narėms, gyvenančioms visuomenėje, kurioje vyrauja pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė.“

5

ESS 4 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta:

„2.   Sąjunga gerbia valstybių narių lygybę prieš Sutartis bei nacionalinį jų savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių bei konstitucinių jų struktūrų, įskaitant regioninę ir vietos savivaldą. Ji gerbia esmines valstybines jų funkcijas, įskaitant valstybės teritorinio vientisumo, viešosios tvarkos bei nacionalinio saugumo užtikrinimą. Kiekviena valstybė narė išimtinai išlieka atsakinga visų pirma už savo nacionalinį saugumą.

3.   Vadovaudamosi lojalaus bendradarbiavimo principu, Sąjunga ir valstybės narės gerbia viena kitą ir viena kitai padeda vykdydamos iš Sutarčių kylančias užduotis.

Kad užtikrintų pagal Sutartis ar Sąjungos institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymą, valstybės narės imasi bet kurių reikiamų bendrų ar specialių priemonių.

Valstybės narės padeda Sąjungai įgyvendinti jos užduotis ir nesiima jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sąjungos tikslų.“

6

ESS 7 straipsnyje nurodyta:

„1.   Remdamasi pagrįstu vieno trečdalio valstybių narių, Europos Parlamento arba Europos Komisijos pasiūlymu, Taryba, spręsdama keturių penktadalių savo narių balsų dauguma ir gavusi Europos Parlamento pritarimą, gali nutarti, jog iškilo aiškus pavojus, kad kuri nors valstybė narė gali šiurkščiai pažeisti 2 straipsnyje nurodytas vertybes. Prieš priimdama tokį nutarimą, Taryba išklauso tą valstybę narę ir, spręsdama ta pačia tvarka, gali teikti jai rekomendacijas.

Taryba reguliariai tikrina, ar toliau yra vadovaujamasi tais motyvais, kuriais buvo grindžiamas toks nutarimas.

2.   Europos Vadovų Taryba, remdamasi trečdalio valstybių narių arba Europos Komisijos pasiūlymu ir gavusi Europos Parlamento pritarimą, gali vieningai nuspręsti, kad kuri nors valstybė narė šiurkščiai ir nuolat pažeidžia 2 straipsnyje nurodytas vertybes; prieš tai Taryba paprašo atitinkamą valstybę narę pateikti savo pastabas.

3.   Taryba, priėmusi sprendimą pagal šio straipsnio 2 dalį, kvalifikuota balsų dauguma gali nuspręsti sustabdyti atitinkamos valstybės narės tam tikras Sutartis taikant atsirandančias teises, įskaitant tos valstybės narės vyriausybės atstovo Taryboje balsavimo teises. Taip darydama Taryba atsižvelgia į tokio teisių sustabdymo galimus padarinius fizinių ir juridinių asmenų teisėms bei pareigoms.

Atitinkamos valstybės narės įsipareigojimai pagal Sutartis visais atvejais išlieka tai valstybei privalomi.

<…>“

7

ESS 19 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:

„Europos Sąjungos Teisingumo Teismas apima Teisingumo Teismą, Bendrąjį Teismą ir specializuotus teismus. Jis užtikrina, kad aiškinant ir taikant Sutartis būtų laikomasi teisės.“

8

ESS 49 straipsnyje nustatyta:

„Kiekviena Europos valstybė, gerbianti 2 straipsnyje nurodytas vertybes ir įsipareigojusi jas remti, gali pareikšti norą tapti Sąjungos nare. <…>

<…>“

9

SESV 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Kiekvienas asmuo turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą.“

10

SESV 34 straipsnyje nustatyta:

„Tarp valstybių narių uždraudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės.“

11

SESV 36 straipsnyje numatyta:

„34 ir 35 straipsnių nuostatos nekliudo taikyti prekių importo, eksporto ar tranzito draudimų arba apribojimų, jei jie yra pateisinami visuomenės dorovės, viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo, žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatos bei gyvybės apsaugos, nacionalinių meno, istorijos ar archeologijos vertybių apsaugos bei pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos sumetimais. Tačiau tokie draudimai arba apribojimai neturi tapti savavališka diskriminacijos priemone ar užslėptu valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimu.“

12

SESV 56 straipsnyje įtvirtinta:

„Pagal toliau išdėstytas nuostatas Sąjungoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje negu valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos.

Europos Parlamentas ir Taryba, spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą, šio skyriaus nuostatas gali taikyti ir paslaugas teikiantiems trečiosios šalies piliečiams, įsisteigusiems Sąjungoje.“

13

SESV 57 straipsnis suformuluotas taip:

„Pagal Sutartis „paslaugos“ – tai tokios paslaugos, kurios paprastai yra teikiamos už užmokestį ir kurių nereglamentuoja nuostatos dėl prekių, kapitalo ir asmenų judėjimo laisvės.

<…>“

14

SESV 165 straipsnyje numatyta:

„1.   Sąjunga prie geros kokybės švietimo plėtojimo prisideda skatindama valstybių narių bendradarbiavimą ir prireikus paremdama bei papildydama jų veiksmus, kartu visiškai pripažindama valstybių narių atsakomybę už mokymo turinį ir švietimo sistemų organizavimą ir gerbdama jų kultūrų bei kalbų įvairovę.

<…>“

15

SESV 166 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Sąjunga įgyvendina profesinio mokymo politiką, kuri remia ir papildo valstybių narių veiksmus, kartu pripažindama visišką valstybių narių atsakomybę už profesinio mokymo turinį ir organizavimą.“

16

SESV 258 straipsnyje nustatyta:

„Jei Komisija mano, kad kuri nors valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal Sutartis, ji šiuo reikalu pareiškia pagrįstą nuomonę, pirma suteikusi atitinkamai valstybei narei galimybę išdėstyti savo pastabas.

Jei atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką neatsižvelgia į tą nuomonę, Komisija gali perduoti šį reikalą svarstyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui.“

17

Chartijos 1 straipsnis suformuluotas taip:

„Žmogaus orumas yra neliečiamas. Jį reikia gerbti ir saugoti.“

18

Chartijos 7 straipsnyje nustatyta:

„Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas.“

19

Chartijos 8 straipsnyje įtvirtinta:

„1.   Kiekvienas asmuo turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą.

2.   Tokie duomenys turi būti tinkamai tvarkomi ir naudojami tik konkretiems tikslams ir tik atitinkamam asmeniui sutikus ar kitais įstatymo nustatytais teisėtais pagrindais. Kiekvienas turi teisę susipažinti su surinktais jo asmens duomenimis bei į tai, kad jie būtų ištaisomi.

<…>“

20

Chartijos 11 straipsnyje numatyta:

„1.   Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo įsitikinimus, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijoms nekliudant ir nepaisant valstybių sienų.

2.   Turi būti gerbiama žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas.“

21

Chartijos 14 straipsnio 3 dalyje nurodyta:

„Laisvė steigti demokratiniais principais grindžiamas mokymo įstaigas ir tėvų teisė užtikrinti savo vaikų švietimą ir mokymą pagal savo religinius, filosofinius ir pedagoginius įsitikinimus turi būti gerbiamos pagal jų įgyvendinimą reglamentuojančius nacionalinius įstatymus.“

22

Chartijos 20 straipsnyje įtvirtinta:

„Prieš įstatymą visi lygūs.“

23

Chartijos 21 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos.

<…>“

24

Chartijos 24 straipsnyje numatyta:

„1.   Vaikai turi teisę į jų gerovei užtikrinti būtiną apsaugą ir globą. Jie gali laisvai reikšti savo nuomonę. Sprendžiant su vaikais susijusius klausimus, į jų nuomonę atsižvelgiama pagal jų amžių ir brandą.

2.   Visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais.

<…>“

25

Chartijos 52 straipsnyje įtvirtinta:

„1.   Bet koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

<…>

3.   Šioje Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių [EŽTK] garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje Konvencijoje. Ši nuostata nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnę apsaugą.

<…>“

26

Direktyvos 2000/31 8, 10, 18, 21 ir 22 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

<…>

27

Direktyvos 2000/31 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Šia direktyva siekiama prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos funkcionavimo užtikrinant laisvą informacinės visuomenės paslaugų judėjimą tarp valstybių narių.

2.   Šia direktyva derinamos, kiek reikalinga 1 dalyje nustatytiems tikslams pasiekti, kai kurios nacionalinės nuostatos dėl informacinės visuomenės paslaugų, susijusios su vidaus rinka, paslaugų teikėjų steigimusi, komerciniais pranešimais, elektroninėmis sutartimis, tarpininkų atsakomybe, elgesio kodeksais, ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, teisminėmis priemonėmis ir valstybių narių bendradarbiavimu.“

28

Šios direktyvos 2 straipsnyje numatyta:

„Šioje direktyvoje šios sąvokos turi tokią reikšmę:

<…>

29

Minėtos direktyvos 3 straipsnyje įtvirtinta:

„1.   Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad informacinės visuomenės paslaugos, kurias teikia jos teritorijoje įsisteigęs paslaugų teikėjas, atitiktų toje valstybėje narėje taikomas nacionalines nuostatas, kurios priklauso koordinuojamai sričiai.

2.   Valstybės narės negali dėl koordinuojamai sričiai priskiriamų priežasčių riboti laisvę teikti informacinės visuomenės paslaugas iš kitos valstybės narės.

3.   Šio straipsnio 1 ir 2 dalys netaikomos priede nurodytoms sritims.

4.   Valstybės narės gali imtis priemonių taikyti šio straipsnio 2 dalies išlygas konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai, jei įvykdomos tokios sąlygos:

5.   Skubos atveju valstybės narės gali taikyti išlygas šio straipsnio 4 dalies b punkte numatytoms sąlygoms. Tokiu atveju apie priemones reikia kuo greičiau pranešti Komisijai ir šio straipsnio 1 dalyje nurodytai valstybei narei, taip pat nurodyti priežastis, kodėl valstybė narė mano, kad tai yra skubus atvejis.

6.   Nepažeisdama valstybių narių galimybės taikyti minėtas priemones, Komisija kuo greičiau išnagrinėja priemonių, apie kurias pranešta, suderinamumą su Bendrijos teise; jei Komisija padaro išvadą, kad priemonė nesuderinama su Bendrijos teise, ji paprašo tos valstybės narės nesiimti jokių siūlomų priemonių arba skubiai nustoti jas taikyti.“

30

Tos pačios direktyvos 4 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad[,] norint pradėti ir vykdyti informacinės visuomenės paslaugų teikėjo veiklą, nebūtų reikalaujama gauti išankstinius leidimus ar taikomi kitokie tokį patį poveikį turintys reikalavimai.

2.   Šio straipsnio 1 dalis neprieštarauja leidimų schemoms, kurios nėra konkrečiai ir išimtinai skirtos informacinės visuomenės paslaugoms <…>.“

31

Direktyvos 2006/123 7, 9 ir 27 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

32

Šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje pateikiamos bendrosios nuostatos, skirtos padėti paslaugų teikėjams naudotis įsisteigimo laisve ir laisvam paslaugų judėjimui palengvinti, kartu užtikrinant aukštą paslaugų kokybę.“

33

Minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Ši direktyva taikoma valstybėje narėje įsisteigusių teikėjų teikiamoms paslaugoms.

2.   Ši direktyva netaikoma šioms veiklos rūšims:

<…>

<…>

<…>

<…>“

34

Tos pačios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:

„Jeigu šios direktyvos nuostatos prieštarauja kito Bendrijos akto, reglamentuojančio tam tikrus teisės teikti paslaugą ar vykdyti paslaugos teikimo veiklą konkrečiuose sektoriuose ar profesijose aspektus, nuostatai, pirmenybė teikiama to kito Bendrijos akto nuostatai, kuri ir taikoma minėtiems sektoriams ar profesijoms. Minėti aktai yra:

35

Direktyvos 2006/123 4 straipsnio atitinkamai 1 ir 7 punktuose apibrėžta „paslauga“ – tai bet kokia savarankiška, paprastai už užmokestį atliekama ekonominė veikla, nurodyta SESV 57 straipsnyje, ir „reikalavimas“ – tai, be kita ko, bet koks įpareigojimas, draudimas, sąlyga ar apribojimas, numatytas valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose arba pagal teismų praktiką, administracinę praktiką ar profesinių įstaigų taisykles, arba profesinių asociacijų ar kitų profesinių organizacijų kolektyvines taisykles, priimtas šioms naudojantis teisiniu savarankiškumu.

36

Šios direktyvos 16 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės gerbia teikėjų teisę teikti paslaugas ne toje valstybėje narėje, kurioje jie yra įsisteigę.

Valstybė narė, kurioje teikiama paslauga, savo teritorijoje užtikrina nevaržomą teisę teikti paslaugas ar vykdyti paslaugų teikimo veiklą.

Valstybės narės savo teritorijoje neapriboja teisės teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklos vykdymo jokiais reikalavimais, kuriais būtų pažeidžiami šie principai:

2.   Valstybės narės negali apriboti kitoje valstybėje narėje įsisteigusio teikėjo laisvės teikti paslaugas, nustatydamos tokius reikalavimus:

3.   Valstybei narei, į kurią atvyksta teikėjas, nekliudoma taikyti paslaugų teikimo reikalavimų, jei jie pagrįsti viešosios tvarkos, visuomenės saugumo, visuomenės sveikatos ar aplinkos apsaugos sumetimais, ir jeigu laikomasi 1 dalies nuostatų. Valstybei narei taip pat nekliudoma, nepažeidžiant Bendrijos teisės, taikyti savo taisyklių dėl įdarbinimo sąlygų, įskaitant kolektyviniuose susitarimuose nustatytas taisykles.

<…>“

37

Minėtos direktyvos 19 straipsnyje numatyta:

„Valstybės narės negali nustatyti gavėjams reikalavimų, kuriais ribojamas naudojimasis kitoje valstybėje narėje įsisteigusio teikėjo teikiama paslauga, ypač šių reikalavimų:

38

Direktyvos 2010/13 11, 18, 31, 33, 41, 60, 83 ir 104 konstatuojamosiose dalyse įtvirtinta:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

39

Direktyvos 2010/13 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamos šios sąvokų apibrėžtys:

<…>

<…>

<…>“

40

Šios direktyvos 2 straipsnyje numatyta:

„1.   Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad visos jos jurisdikcijai priklausančių žiniasklaidos paslaugų teikėjų perduodamos audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos atitiktų visuomenei skirtoms audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms toje valstybėje narėje taikomas teisės sistemos taisykles.

<…>“

41

Minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:

„1.   Valstybės narės užtikrina priėmimo laisvę ir savo teritorijoje neriboja audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų retransliavimo iš kitų valstybių narių dėl priežasčių, kurios patenka į šia direktyva koordinuojamas sritis.

2.   Valstybės narės gali laikinai nukrypti nuo šio straipsnio 1 dalies, kai žiniasklaidos paslaugų teikėjo, priklausančio kitos valstybės narės jurisdikcijai, teikiama audiovizualinės žiniasklaidos paslauga akivaizdžiai, rimtai ir sunkiai pažeidžia 6 straipsnio 1 dalies a punktą arba 6a straipsnio 1 dalį arba kenkia ar kelia rimtą ir didelį pavojų visuomenės sveikatai.

Pirmoje pastraipoje nurodytai nukrypti leidžiančiai nuostatai taikomos šios sąlygos:

Komisija per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią gavo pranešimą apie priemones, kurių ėmėsi atitinkama valstybė narė, ir paprašiusi [Europos audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų reguliuotojų grupės (ERGA)] pateikti nuomonę pagal 30b straipsnio 3 dalies d punktą, priima sprendimą, ar tos priemonės yra suderinamos su Sąjungos teise. <…>“

42

Tos pačios direktyvos 4 straipsnyje įtvirtinta:

„1.   Valstybės narės turi teisę reikalauti, kad jų jurisdikcijai priklausantys žiniasklaidos paslaugų teikėjai laikytųsi išsamesnių ar griežtesnių taisyklių šia direktyva koordinuojamose srityse su sąlyga, kad tokios taisyklės atitinka Sąjungos teisę.

2.   Kai valstybė narė:

ji gali paprašyti, kad jurisdikciją turinti valstybė narė spręstų visas su šia dalimi susijusias nustatytas problemas. Abi valstybės narės sąžiningai ir nedelsdamos bendradarbiauja, kad būtų pasiektas abi puses tenkinantis sprendimas.

Gavusi pagrįstą prašymą pagal pirmą pastraipą, jurisdikciją turinti valstybė narė prašo, kad žiniasklaidos paslaugų teikėjas laikytųsi atitinkamų bendrojo viešojo intereso taisyklių. Jurisdikciją turinti valstybė narė reguliariai informuoja prašymą pateikusią valstybę narę apie veiksmus, kurių imtasi nustatytoms problemoms spręsti. Jurisdikciją turinti valstybė narė per du mėnesius nuo prašymo gavimo dienos informuoja prašymą pateikusią valstybę narę ir Komisiją apie gautus rezultatus, o jei sprendimas nebuvo rastas, paaiškina to priežastis.

Bet kuri iš tų valstybių narių bet kuriuo metu gali kreiptis į Ryšių palaikymo komitetą, kad šis išnagrinėtų konkretų atvejį.

3.   Atitinkama valstybė narė gali priimti atitinkamas priemones atitinkamo žiniasklaidos paslaugų teikėjo atžvilgiu, jei:

Tokios priemonės turi būti objektyviai būtinos, taikomos nediskriminuojant ir proporcingos tikslams, kurių jomis siekiama.

4.   Valstybė narė gali imtis priemonių pagal 3 dalį tik tuo atveju, jei tenkinamos šios sąlygos:

5.   Komisija per tris mėnesius nuo 4 dalies a punkte numatyto pranešimo gavimo priima sprendimą, ar tos priemonės yra suderinamos su Sąjungos teise. Jei Komisija padaro išvadą, kad tos priemonės yra nesuderinamos su Sąjungos teise, ji pareikalauja, kad atitinkama valstybė narė susilaikytų nuo priemonių, kurių ji ketina imtis, priėmimo.

Jei Komisijai trūksta informacijos, būtinos sprendimui pagal pirmą pastraipą priimti, ji per vieną mėnesį nuo pranešimo gavimo dienos paprašo, kad atitinkama valstybė narė pateiktų visą informaciją, būtiną tam sprendimui priimti. Laikotarpis, per kurį Komisija turi priimti sprendimą, sustabdomas tol, kol ta valstybė narė pateiks tokią būtiną informaciją. Bet kuriuo atveju laikotarpis sustabdomas ne ilgiau kaip vienam mėnesiui.

6.   Valstybės narės pagal savo nacionalinę teisę tinkamomis priemonėmis užtikrina, kad jų jurisdikcijai priklausantys žiniasklaidos paslaugų teikėjai veiksmingai laikytųsi šios direktyvos.

7.   Jei šioje direktyvoje nenumatyta kitaip, taikoma [Direktyva 2000/31]. Jei šioje direktyvoje nenumatyta kitaip, esant [Direktyvos 2000/31] ir šios direktyvos kolizijai, vadovaujamasi šia direktyva.

43

Direktyvos 2010/13 6 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta:

„Nedarant poveikio valstybių narių pareigai gerbti ir apsaugoti žmogaus orumą, valstybės narės atitinkamomis priemonėmis užtikrina, kad jų jurisdikcijai priklausančių žiniasklaidos paslaugų teikėjų teikiamose audiovizualinės žiniasklaidos paslaugose nebūtų jokio turinio, kuriuo:

44

Šios direktyvos 6a straipsnyje numatyta:

„1.   Valstybės narės imasi atitinkamų priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausančių žiniasklaidos paslaugų teikėjų teikiamos audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos, kurios gali pakenkti nepilnamečių fiziniam, psichiniam ar doroviniam vystymuisi, būtų teikiamos tik taip, kad nepilnamečiai jų įprastai negalėtų girdėti ar matyti. Tokios priemonės, be kita ko, gali būti transliavimo laiko parinkimas, amžiaus patikrinimo priemonės ar kitos techninės priemonės. Jos turi būti proporcingos galimai programos žalai.

Žalingiausiam turiniui, tokiam kaip savitikslis smurtas ir pornografija, turi būti taikomos griežčiausios priemonės.

<…>“

45

Minėtos direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c ir g punktai suformuluoti taip:

„Valstybės narės užtikrina, kad jų jurisdikcijai priklausančių žiniasklaidos paslaugų teikėjų perduodami komerciniai audiovizualiniai pranešimai atitiktų šiuos reikalavimus:

<…>

<…>

46

Tos pačios direktyvos 28b straipsnyje įtvirtinta:

„1.   Nedarant poveikio [Direktyvos 2000/31] 12–15 straipsniams, valstybės narės užtikrina, kad jų jurisdikcijai priklausantys dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugų teikėjai imtųsi atitinkamų priemonių siekdami apsaugoti:

2.   Valstybės narės užtikrina, kad jų jurisdikcijai priklausantys dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjai laikytųsi 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų dėl komercinių audiovizualinių pranešimų, kuriais tie dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjai prekiauja, kuriuos jie parduoda ar kuriuos jie tvarko.

Atsižvelgiant į tai, kad dalijimosi vaizdo medžiaga platformos vykdo tik ribotą komercinių audiovizualinių pranešimų kontrolę, valstybės narės užtikrina, kad jų jurisdikcijai priklausantys dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjai imtųsi atitinkamų priemonių laikytis 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų dėl komercinių audiovizualinių pranešimų, kuriais tie dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjai neprekiauja, kurių jie neparduoda ar netvarko.

Valstybės narės užtikrina, kad dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjai aiškiai informuotų programų ir naudotojų sukurtų vaizdo įrašų, kuriuose esama komercinių audiovizualinių pranešimų, naudotojus, su sąlyga, kad apie tokius pranešimus yra deklaruota pagal 3 dalies trečio[s] pastraipo[s] c punkt[ą] arba paslaugos teikėjai žino apie tą faktą.

Valstybės narės skatina naudoti bendrą reguliavimą ir puoselėti savireguliavimą taikant elgesio kodeksus, kaip numatyta 4a straipsnio 1 dalyje, kuriais siekiama veiksmingai sumažinti galimybę vaikams pamatyti komercinius audiovizualinius pranešimus apie maisto produktus ir gėrimus, kurių sudėtyje yra maistinių medžiagų ir maistiniu arba fiziologiniu poveikiu pasižyminčių medžiagų, ypač riebalų, riebalų rūgščių transizomerų, druskos ar natrio ir cukrų, kurių apskritai nerekomenduojama vartoti per daug. Tais kodeksais siekiama nustatyti, kad tokiuose komerciniuose audiovizualiniuose pranešimuose nebūtų pabrėžiamas teigiamas tokių maisto produktų ir gėrimų maistingumo aspektų bruožas.

3.   1 ir 2 dalių tikslais atitinkamos priemonės nustatomos atsižvelgiant į atitinkamo turinio pobūdį, žalą, kurią jis gali sukelti, apsaugotinų asmenų kategorijos ypatumus, taip pat susijusias teises ir teisėtus interesus, įskaitant dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjų ir naudotojų, kurie sukūrė arba įkėlė turinį, teises ir teisėtus interesus, taip pat viešąjį interesą.

Valstybės narės užtikrina, kad tokias priemones taikytų visi jų jurisdikcijai priklausantys dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjai. Tos priemonės turi būti tinkamos taikyti ir proporcingos, atsižvelgiant į dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos apimtį ir teikiamos paslaugos pobūdį. Dėl tų priemonių neturi būti nustatomos jokios ex ante kontrolės priemonės ar filtruojamas įkeliamas turinys, jei tai neatitinka [Direktyvos 2000/31] 15 straipsnio. Siekiant apsaugoti nepilnamečius, kaip numatyta šio straipsnio 1 dalies a punkte, žalingiausiam turiniui turi būti taikomos griežčiausios prieigos kontrolės priemonės.

Tos priemonės – tai atitinkamai:

Nepilnamečių asmens duomenys, kuriuos surinko ar kitu būdu gavo dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjai pagal trečios pastraipos f ir h punktus, negali būti tvarkomi komerciniais tikslais, kaip antai tiesioginės rinkodaros, profiliavimo ir elgesiu grindžiamos reklamos tikslais.

4.   Šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodytų priemonių įgyvendinimo tikslais valstybės narės skatina naudoti bendrą reguliavimą, kaip numatyta 4a straipsnio 1 dalyje.

5.   Valstybės narės sukuria reikiamus mechanizmus 3 dalyje nurodytų priemonių, kurių ėmėsi dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjai, tinkamumui įvertinti. Valstybės narės paveda nacionalinėms reguliavimo institucijoms arba įstaigoms įvertinti tas priemones.

6.   Valstybės narės vaizdo medžiagos bendro naudojimo platformos paslaugos teikėjams gali taikyti išsamesnes arba griežtesnes priemones, nei šio straipsnio 3 dalyje nurodytos priemonės. Tvirtindamos tokias priemones, valstybės narės laikosi reikalavimų, nustatytų taikytinoje Sąjungos teisėje, kaip antai [Direktyvos 2000/31] 12–15 straipsniuose ar [Direktyvos 2011/93] 25 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

7.   Valstybės narės užtikrina, kad, sprendžiant naudotojų ir dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjų tarpusavio ginčus, susijusius su 1 ir 3 dalių taikymu, būtų suteikta galimybė naudotis neteisminiais teisių gynimo mechanizmais. Tokie mechanizmai sudaro galimybes ginčus spręsti nešališkai ir neužkerta galimybės naudotojui pasinaudoti nacionalinės teisės užtikrinama teisine apsauga.

8.   Valstybės narės užtikrina, kad naudotojai galėtų savo teises ginti teisme dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjų atžvilgiu pagal 1 ir 3 dalis.

9.   Komisija skatina dalijimosi vaizdo medžiaga platformos paslaugos teikėjus keistis geriausia praktika 4 dalyje nurodytų bendro reguliavimo elgesio kodeksų klausimais.

10.   Valstybės narės ir Komisija gali skatinti savireguliavimą taikydamos Sąjungos elgesio kodeksus, kaip nurodyta 4a straipsnio 2 dalyje.“

47

Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies b punkte „paslauga“ apibrėžiama kaip „bet kuri informacinės visuomenės paslauga, t. y. paprastai už atlyginimą per atstumą, elektroninėmis priemonėmis ir asmenišku paslaugų gavėjo prašymu teikiama paslauga“.

48

Šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Laikydamosi 7 straipsnio, valstybės narės nedelsdamos pateikia Komisijai kiekvieno techninio reglamento projektą, išskyrus tuos atvejus, kai jis tik perima visą tarptautinio ar Europos standarto tekstą, kuomet užtenka pateikti informaciją apie atitinkamą standartą; jos taip pat pateikia Komisijai pagrindimą, kodėl būtina priimti tokį techninį reglamentą, jei tos priežastys nėra aiškios iš projekto.

Jei reikia ir jeigu nebuvo atsiųsta anksčiau, valstybės narės, perduodamos informaciją Komisijai, tuo pačiu metu pateikia tiesiogiai ir iš esmės susijusių pagrindinių įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų tekstą, jei jo prireiktų techninio reglamento poveikiui įvertinti.

Valstybės narės iš naujo pateikia techninio reglamento projektą Komisijai sąlygomis, nurodytomis šios dalies pirmoje ir antroje pastraipose, jeigu jų atlikti šio projekto pakeitimai, labai keičiantys jo taikymo sritį, sutrumpina iš pradžių numatytą įgyvendinimo terminą, prideda techninių specifikacijų ar reikalavimų arba padaro juos labiau ribojančius.

<…>

Komisija nedelsdama praneša kitoms valstybėms narėms apie techninio reglamento projektą ir visus jai atsiųstus dokumentus; ji taip pat gali šį projektą perduoti šios direktyvos 2 straipsnyje nurodytam Komitetui, kad sužinotų jo nuomonę, ir, jei reikia, atsakingo už šią sritį komiteto nuomonę.

Komisijos arba valstybių narių pastabos ar išsamiai išdėstyta nuomonė dėl techninių specifikacijų, kitų reikalavimų ar paslaugų taisyklių, nurodytų šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies f punkto antros pastraipos iii papunktyje, gali būti susijusi tik su prekybą trukdančiais aspektais arba kalbant apie paslaugų taisykles – su laisvu paslaugų judėjimu arba paslaugų verslo įsisteigimo laisve, bet ne su fiskaliniais ar finansiniais priemonės aspektais.“

49

Direktyvos 2018/1808 20 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„televizijos programų transliavimo paslaugoms taikytinos atitinkamos nepilnamečių apsaugos priemonės turėtų būti taip pat taikomos užsakomosioms audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms. Tokiu būdu turėtų būti padidintas apsaugos lygis. Minimalaus suderinimo požiūris neužkerta galimybės valstybėms narėms nustatyti aukštesnį apsaugos lygį turiniui [apsaugos nuo turinio], kuris gali pakenkti nepilnamečių fiziniam, psichiniam ar doroviniam vystymuisi[, lygį]. Žalingiausiam turiniui, kuris gali pakenkti nepilnamečių fiziniam, psichiniam ar doroviniam vystymuisi, tačiau kuris nebūtinai laikomas nusikalstama veika, turėtų būti taikomos griežčiausios priemonės, pavyzdžiui, šifravimas ir veiksminga tėvų kontrolė, nedarant poveikio valstybių narių galimybėms priimti griežtesnes priemones“.

50

BDAR 1, 4, 10 ir 154 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

<…>

51

BDAR 1 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šiuo reglamentu nustatomos taisyklės, susijusios su fizinių asmenų apsauga tvarkant jų asmens duomenis, ir taisyklės, susijusios su laisvu asmens duomenų judėjimu.

2.   Šiuo reglamentu saugomos fizinių asmenų pagrindinės teisės ir laisvės, visų pirma jų teisė į asmens duomenų apsaugą.

3.   Laisvas asmens duomenų judėjimas Sąjungoje nėra nei ribojamas, nei draudžiamas dėl su fizinių asmenų apsauga tvarkant jų asmens duomenis susijusių priežasčių.“

52

Šio reglamento 5 straipsnyje numatyta:

„1.   Asmens duomenys turi būti:

<…>

<…>“

53

Minėto reglamento 6 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu taikoma bent viena iš šių sąlygų, ir tik tokiu mastu, kokiu ji yra taikoma:

Šios pastraipos f punktas netaikomas duomenų tvarkymui, kurį valdžios institucijos atlieka vykdydamos savo užduotis.

<…>“

54

To paties reglamento 10 straipsnyje įtvirtinta:

„Asmens duomenys apie apkaltinamuosius nuosprendžius ir nusikalstamas veikas arba susijusias saugumo priemones remiantis 6 straipsnio 1 dalimi tvarkomi tik prižiūrint valdžios institucijai arba kai duomenų tvarkymas leidžiamas Sąjungos arba valstybės narės teise, kurioje nustatytos tinkamos duomenų subjektų teisių ir laisvių apsaugos priemonės. Bet kuris išsamus apkaltinamųjų nuosprendžių duomenų registras tvarkomas tik prižiūrint valdžios institucijai.“

55

BDAR 24 straipsnyje nustatyta:

„1.   Atsižvelgdamas į duomenų tvarkymo pobūdį, aprėptį, kontekstą bei tikslus, taip pat į įvairios tikimybės ir rimtumo pavojus fizinių asmenų teisėms ir laisvėms, duomenų valdytojas įgyvendina tinkamas technines ir organizacines priemones, kad užtikrintų ir galėtų įrodyti, kad duomenys tvarkomi laikantis šio reglamento. Tos priemonės prireikus peržiūrimos ir atnaujinamos.

2.   Kai tai proporcinga duomenų tvarkymo veiklos atžvilgiu, 1 dalyje nurodytos priemonės apima duomenų valdytojo įgyvendinamą atitinkamą duomenų apsaugos politiką.

3.   Tuo, kad laikomasi patvirtintų elgesio kodeksų, kaip nurodyta 40 straipsnyje, arba patvirtintų sertifikavimo mechanizmų, kaip nurodyta 42 straipsnyje, gali būti remiamasi kaip vienu iš elementų, kuriuo siekiama įrodyti, kad duomenų valdytojas vykdo prievoles.“

56

Šio reglamento 86 straipsnyje numatyta:

„Valdžios institucijos arba viešosios įstaigos ar privačios įstaigos turimuose oficialiuose dokumentuose, reikalinguose užduočiai, vykdomai dėl viešojo intereso, atlikti, esantys asmens duomenys šios institucijos arba įstaigos gali būti atskleisti laikantis Sąjungos ar valstybės narės teisės, kuri taikoma tai valdžios institucijai arba įstaigai, siekiant visuomenės teisę susipažinti su oficialiais dokumentais suderinti su teise į asmens duomenų apsaugą pagal šį reglamentą.“

57

Šioje byloje taikytinos redakcijos Magyarország Alaptörvénye (Vengrijos Pagrindinis Įstatymas) XV straipsnio 5 dalyje numatyta:

„Vengrija taiko specialias apsaugos priemones šeimoms, vaikams, moterims, vyresnio amžiaus asmenims ir žmonėms su negalia.“

58

Šio Pagrindinio Įstatymo XVI straipsnyje nustatyta:

„1. Kiekvienas vaikas turi teisę į tinkamam jo fiziniam, protiniam ir doroviniam vystymuisi užtikrinti būtiną apsaugą ir globą. Vengrija saugo vaikų teisę į prigimtinę lytį atitinkančią lytinę tapatybę ir užtikrina švietimą, grindžiamą pamatinėmis Tautos konstitucinio savitumo ir jos krikščioniškosios kultūros vertybėmis.

2. Tėvai turi teisę parinkti savo vaikams švietimą.“

59

A polgári törvénykönyvről szóló 2013. évi V. törvény (2013 m. Įstatymas Nr. V, kuriuo patvirtinamas Civilinis kodeksas; toliau – Vengrijos civilinis kodeksas) 4:146 straipsnyje numatyta:

„1.   Nepilnamečiam vaikui galioja tėvų valdžia arba taikoma globa.

2.   Tėvų valdžia apima teisę ir pareigą parinkti nepilnamečio vaiko vardą, spręsti dėl vaiko išlaikymo, švietimo ir gyvenamosios vietos, valdyti jo turtą ir užtikrinti atstovavimą pagal įstatymą, taip pat teisę paskirti globėją ir atšaukti asmens globą.“

60

Šio kodekso 4:224 straipsnyje nustatyta:

„Jeigu šiame įstatyme nenumatyta kitaip, globėjas yra globojamo vaiko prižiūrėtojas, ugdytojas, turto administratorius ir atstovas pagal įstatymą.“

61

Minėto kodekso 8:1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta:

„Šiame įstatyme vartojamos šios sąvokos:

<…>

<…>“

62

1997 m. Įstatymo Nr. XXXI dėl vaikų apsaugos ir globos administravimo, iš dalies pakeisto Pakeitimo įstatymu (toliau – Vaikų apsaugos įstatymas), 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šio įstatymo tikslas – nustatyti pagrindines taisykles, pagal kurias valstybė, vietos valdžios institucijos ir fiziniai bei juridiniai asmenys, atsakingi už vaikų apsaugą, taip pat kitos juridinio asmens statuso neturinčios organizacijos, teikdami konkrečią paramą ir taikydami specialias priemones, prisideda prie vaikų teisių ir teisėtų interesų įgyvendinimo bei tėvų pareigų vykdymo, taip pat užtikrina, kad būtų išvengta vaikų pažeidžiamumo atvejų arba tokie atvejai būtų pašalinti, pasirūpina be tėvų priežiūros likusiais vaikais ir garantuoja jaunų suaugusiųjų, kuriems nebetaikoma vaikų apsaugos sistema, socialinę integraciją.“

63

Šio įstatymo 4 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Šis įstatymas taikomas:

<…>

3.   Be 1 dalyje nurodytų asmenų, šis įstatymas taip pat taikomas Vengrijos teritorijoje gyvenančio vaiko, kuris yra ne šios šalies pilietis, apsaugai, jei nenustačius laikinojo apgyvendinimo, nepaskyrus auklėjimo priežiūros ar globėjo kiltų pavojus vaikui arba būtų padaryta neišvengiama žala.“

64

Vaikų apsaugos įstatymo 5 straipsnio s punkte sąvoka „valdytojas“ apibrėžiama taip:

65

Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnyje nustatyta:

„Siekiant užtikrinti šio įstatymo tikslus ir vaiko teises, draudžiama padaryti prieinamą jaunesniems nei 18 metų asmenims pornografinį turinį ir turinį, kuriuo be reikalo vaizduojamas seksualumas arba skatinama ar vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ar homoseksualumas.“

66

2008 m. Įstatymo Nr. XLVIII dėl komercinei reklamai taikomų pagrindinių sąlygų ir tam tikrų apribojimų, iš dalies pakeisto Pakeitimo įstatymu (toliau – Komercinės reklamos įstatymas), 8 straipsnio 1 ir 1a dalyse nustatyta:

„1.   Reklama, galinti pakenkti vaikų ir nepilnamečių fiziniam, protiniam, emociniam ar doroviniam vystymuisi, yra draudžiama.

1a.   Draudžiama padaryti prieinamą jaunesniems nei 18 metų asmenims reklamą, kurioje be reikalo vaizduojamas seksualumas arba skatinama ar vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ir homoseksualumas.“

67

2010 m. Įstatymo Nr. CLXXXV dėl žiniasklaidos paslaugų ir visuomenės informavimo priemonių, iš dalies pakeisto Pakeitimo įstatymu (toliau – Žiniasklaidos paslaugų įstatymas), 9 straipsnyje įtvirtinta:

„1.   Linijinių žiniasklaidos paslaugų teikėjas prieš transliuodamas priskiria prie vienos iš 2–7 dalyse nurodytų kategorijų visas ketinamas transliuoti programas, išskyrus informacines, politikos žinių, sporto programas, anonsus, politinę reklamą, teleparduotuves, socialinę reklamą ir viešojo intereso skelbimus.

<…>

6.   Programos priskirtinos prie V kategorijos, jeigu gali daryti neigiamą poveikį nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi, be kita ko, dėl to, kad šių programų pagrindinę dalį sudaro smurto, prigimtinės lyties neatitinkančios lytinės tapatybės, lyties keitimo ir homoseksualumo skatinimas ir vaizdavimas, taip pat tiesioginis, atviras ar savitikslis seksualumo vaizdavimas. Šios programos žymimos taip: netinka jaunesnei nei 18 metų auditorijai.

7.   Programos, galinčios labai pakenkti nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi, visų pirma dėl jų pornografinio turinio, pernelyg smurtinio pobūdžio ar savitikslio smurto vaizdavimo, priskirtinos prie VI kategorijos.

8.   Žiniasklaidos taryba rekomendacijose skelbia pagrindinius principus, suformuotus jos praktikoje taikant detalius klasifikavimo pagal 2–7 dalis kriterijus, žymėjimo indeksus, naudotinus prieš transliuojant kiekvieną programą ir jos transliavimo metu, ir būdą, kaip pranešama apie klasifikavimą, kai tai pateisinama viešuoju nepilnamečių apsaugos interesu arba būtinybe užtikrinti vienodą nepilnamečių apsaugą.

<…>“

68

Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies d punkte numatyta, kad V kategorijos programa gali būti transliuojama tik nuo 22.00 iki 5.00 val.

69

To įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Teikiant žiniasklaidos paslaugas <…> skelbiamuose komerciniuose pranešimuose negali būti jokios diskriminacijos dėl lyties, rasinės ar etninės kilmės, pilietybės, tautybės, religijos arba filosofinių įsitikinimų, fizinės ar protinės negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos ir juose negali būti skatinama tokia diskriminacija.“

70

To paties įstatymo 32 straipsnio 4a dalyje nurodyta:

„Programos nelaikytinos viešojo intereso skelbimais ar socialine reklama, jeigu gali daryti neigiamą poveikį tinkamam vaikų fiziniam, protiniam ir doroviniam vystymuisi, be kita ko, dėl to, kad šių programų pagrindinę dalį sudaro savitikslis seksualumo, pornografijos vaizdavimas, taip pat prigimtinės lyties neatitinkančios lytinės tapatybės, lyties keitimo ir homoseksualumo skatinimas ir vaizdavimas.“

71

Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 179 straipsnyje nustatyta:

„<…>

2.   Jeigu nustatoma problemų, susijusių su 1 dalies nuostatomis, taip pat pažeidžiamos atitinkamos šio įstatymo ir [a sajtószabadságról és a médiatartalmak alapvető szabályairól szóló 2010. évi CIV. törvény (2010 m. Įstatymas Nr. CIV dėl spaudos laisvės ir žiniasklaidos transliuojamam turiniui taikomų pagrindinių taisyklių)] nuostatos, Žiniasklaidos taryba turi prašyti valstybės narės, kurios jurisdikcijai priklauso 1 dalyje nurodytas žiniasklaidos paslaugų teikėjas, įgyvendinti veiksmingą priemonę. Tokiu atveju Žiniasklaidos taryba prašo valstybės narės imtis veiksmų, kad būtų nutraukti pažeidimai, apie kuriuos ši taryba pranešė.

<…>

4.   Žiniasklaidos taryba gali taikyti 187 straipsnio 3 dalies b ir c punktuose, 4 dalyje numatytas teisinio poveikio priemones 1 dalyje nurodytam žiniasklaidos paslaugų teikėjui, jeigu:

72

Šio įstatymo 187 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Atsižvelgdamos į 2 ir 8 dalis Žiniasklaidos taryba ir [Nacionalinė žiniasklaidos ir telekomunikacijų] tarnyba turi įgaliojimus taikyti šias teisinio poveikio priemones:

73

2009 m. Įstatymo Nr. XLVII dėl nuosprendžių registro, nuosprendžių, kuriuos dėl Vengrijos piliečių priėmė Europos Sąjungos valstybių narių teismai, registro ir biometrinių duomenų, tvarkomų baudžiamojoje ir teisėsaugos srityse, registravimo, iš dalies pakeisto Pakeitimo įstatymu (toliau – Nuosprendžių registro įstatymas), 67 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Nuosprendžių registro tarnyba, naudodamasi nuosprendžių registrų informacine sistema ir laikydamasi šio įstatymo nuostatų:

<…>“

74

Šio įstatymo 75/B straipsnio 1 ir 3 dalys suformuluotos taip:

„1.   Siekiant užtikrinti vaikų apsaugą ir užkardyti nusikalstamas veikas vaikų seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui arba juos išnaudojant daromas minėtas nusikalstamas veikas, tam, kad būtų galima patikrinti asmenis, kurie tiesiogiai bendrauja su vaikais, pagal 2, 3 dalyse ir 75/C straipsnyje nustatytas sąlygas nuosprendžių registro įstaiga per sąsają, prie kurios prisijungiama nustačius tapatybę naudojantis Vyriausybės privalomai teikiama elektroninės atpažinties paslauga pagal Įstatymą dėl elektroninio administravimo ir patikimumo užtikrinimo paslaugų bendrųjų taisyklių (toliau – sąsaja), suteikia prieigą prie [šių duomenų subjekto duomenų:]

<…>

3.   Prieigos prie duomenų subjekto duomenų per sąsają galima prašyti, jeigu:

75

2011 m. Įstatymo Nr. CXC dėl nacionalinio viešojo švietimo, iš dalies pakeisto Pakeitimo įstatymu (toliau – Viešojo švietimo įstatymas), 9 straipsnio 12 dalis suformuluota taip:

„Rengiant mokiniams užsiėmimus apie seksualinę kultūrą, lytinį gyvenimą, seksualinę orientaciją ir lytinį brendimą, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas [Vengrijos] Pagrindinio Įstatymo XVI straipsnio 1 dalies nuostatoms. Šiais užsiėmimais neturi būti siekiama skatinti prigimtinės lyties neatitinkančios lytinės tapatybės, lyties keitimo ir homoseksualumo.“

76

2021 m. birželio 15 d. Vengrija priėmė Pakeitimo įstatymą, jis įsigaliojo 2021 m. liepos 8 d.

77

2021 m. liepos 15 d. Komisija išsiuntė šiai valstybei narei oficialų pranešimą ir nurodė, kad priėmusi šį įstatymą valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2010/13 2 straipsnį, 3 straipsnio 1 ir 2 dalis, 4 straipsnio 1 dalį, 6a straipsnį, 9 straipsnio 1 dalies c punkto ii papunktį ir 28b straipsnį, Direktyvos 2000/31 3 straipsnį, Direktyvos 2015/1535 5 straipsnio 1 dalį, Direktyvos 2006/123 16 ir 19 straipsnius, BDAR 6 ir 10 straipsnius, SESV 34, 36 ir 56 straipsnius, Chartijos 1, 7, 8, 11 ir 21 straipsnius, ESS 2 straipsnį.

78

2021 m. rugsėjo 15 d. raštu Vengrija nesutiko su nurodytu įsipareigojimų neįvykdymu.

79

2021 m. gruodžio 2 d. Komisija pateikė pagrįstą nuomonę, joje pakartojo, kad Pakeitimo įstatymu pažeidžiamos šio sprendimo 77 punkte nurodytos Sąjungos teisės nuostatos. Todėl ši institucija paragino Vengriją per du mėnesius nuo pagrįstos nuomonės gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta.

80

2022 m. vasario 2 d. raštu Vengrija atsakė į pagrįstą nuomonę ir pakartojo savo poziciją, kad Pakeitimo įstatymas atitinka Sąjungos teisę.

81

2022 m. gruodžio 19 d. Komisija pareiškė šį ieškinį.

82

2023 m. kovo 20 d., gegužės 4 d. ir birželio 29 d. sprendimais Teisingumo Teismo pirmininkas leido Belgijos Karalystei, Danijos Karalystei, Vokietijos Federacinei Respublikai, Estijos Respublikai, Airijai, Graikijos Respublikai, Ispanijos Karalystei, Prancūzijos Respublikai, Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei, Maltos Respublikai, Nyderlandų Karalystei, Austrijos Respublikai, Portugalijos Respublikai, Slovėnijos Respublikai, Suomijos Respublikai ir Švedijos Karalystei, taip pat Europos Parlamentui įstoti į šią bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

83

Grįsdama ieškinį Komisija remiasi šešiais pagrindais: pirmasis pagrindas grindžiamas Direktyvos 2010/13 2 straipsnio, 3 straipsnio 1 dalies, 6a straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 1 dalies c punkto ii papunkčio pažeidimais, antrasis – Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 2 dalies pažeidimu, trečiasis – Direktyvos 2006/123 16 ir 19 straipsnių, SESV 56 straipsnio pažeidimais, ketvirtasis – BDAR 10 straipsnio ir Chartijos 8 straipsnio 2 dalies pažeidimu, penktasis – Chartijos 1, 7, 11 ir 21 straipsnių pažeidimais, o šeštasis – ESS 2 straipsnio pažeidimu.

84

Pirmiausia pažymėtina, kad nors penktajame pagrinde Komisija, be kita ko, rėmėsi Chartijos 21 straipsnio (jame įtvirtintas bendrasis nediskriminavimo principas) pažeidimu, ji nurodo šį pažeidimą ir pateikdama argumentus dėl pirmųjų trijų pagrindų, nes, kaip ji mano, juo prisidedama prie to, kad nesilaikoma direktyvų 2000/31, 2006/123, 2010/13 ir SESV 56 straipsnio, kaip nurodyta šiuose trijuose pagrinduose. Taigi šiuos pagrindus reikia nagrinėti atsižvelgiant į visus argumentus, kuriuos Komisija pateikė siekdama įrodyti pagal Chartijos 21 straipsnį draudžiamos tiesioginės diskriminacijos buvimą, taip pat į Vengrijos argumentus, kuriais nesutinkama, kad nagrinėjamu atveju esama tokios diskriminacijos.

85

Pirmąjį pagrindą sudaro trys dalys: pirma dalis grindžiama Direktyvos 2010/13 6a straipsnio 1 dalies pažeidimu, antra – šios direktyvos 2 straipsnio ir 3 straipsnio 1 dalies pažeidimu, o trečia – jos 9 straipsnio 1 dalies c punkto ii papunkčio pažeidimu.

86

Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje Komisija tvirtina, kad Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2010/13 6a straipsnio 1 dalį, pagal kurią valstybės narės imasi atitinkamų priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausančių žiniasklaidos paslaugų teikėjų teikiamos audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos, kurios gali pakenkti nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi, būtų teikiamos tik taip, kad nepilnamečiai jų įprastai negalėtų girdėti ar matyti.

87

Ši institucija šiuo klausimu pažymi, pirma, kad, remiantis Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, linijinių žiniasklaidos paslaugų teikėjai privalo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 2–7 dalis klasifikuoti savo transliuojamas programas. Pagal minėto įstatymo 9 straipsnio 6 dalį priskyrimas prie V kategorijos programų, kurios „netinka jaunesnei nei 18 metų auditorijai“, taikomas programoms, galinčioms daryti neigiamą poveikį nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi, be kita ko, dėl to, kad šių programų pagrindinę dalį sudaro prigimtinės lyties neatitinkančios lytinės tapatybės, lyties keitimo ar homoseksualumo skatinimas arba vaizdavimas. Antra, to paties įstatymo 10 straipsnio 1 dalies d punkte numatyta, kad V kategorijos programa gali būti transliuojama tik nuo 22.00 iki 5.00 val.

88

Komisija šiomis aplinkybėmis nurodo, kad Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 1 ir 6 dalyse numatytas transliavimo apribojimas netaikomas tam tikrų konkrečių kategorijų programoms, visų pirma viešojo intereso skelbimams ir socialinei reklamai. Šios institucijos teigimu, viešojo intereso skelbimas yra trumpas informacinis klipas, kuriuo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į svarbų klausimą. Be to, socialinė reklama gali būti aiškinama kaip reiškianti dėl viešojo intereso parengtą ir už atlygį ar be jo platinamą pranešimą ar žinutę, neturint jokių komercinių interesų ir siekiant ne reklamuoti, o paveikti žiniasklaidos paslaugos gavėją – žiūrovą ar klausytoją – tam, kad būtų įgyvendintas bendrojo intereso tikslas.

89

Vis dėlto pagal šio įstatymo 32 straipsnio 4a dalį į sąvokas „viešojo intereso skelbimas“ ir „socialinė reklama“, kaip jos suprantamos pagal to įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, aiškiai nepatenka programos, kurios „gali daryti neigiamą poveikį tinkamam vaikų fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi, be kita ko, dėl to, kad šių programų pagrindinę dalį sudaro <…> prigimtinės lyties neatitinkančios lytinės tapatybės, lyties keitimo ir homoseksualumo skatinimas ir vaizdavimas“. Taigi prieiga prie viešosios paslaugos pobūdžio programų yra smarkiai apribota, kiek tai susiję su programomis, kuriose yra scenų, skatinančių arba vaizduojančių prigimtinės lyties neatitinkančią lytinę tapatybę, lyties keitimą ar homoseksualumą.

90

Komisija mano, kad šiomis priemonėmis yra ribojamas audiovizualinių paslaugų teikimas, o tai prieštarauja Direktyvos 2010/13 6a straipsnio 1 daliai.

91

Šios institucijos teigimu, toks apribojimas negali būti pateisinamas tikslu užkirsti kelią nepilnamečių fizinio, protinio ar dorovinio vystymosi grėsmei, nes paprasčiausias homoseksualumo ar necislyčių asmenų gyvenimo vaizdavimas nėra žalingas tokiam vystymuisi. Šios priemonės nėra nei tinkamos užkirsti kelią tokiai grėsmei, nei proporcingos, nes Vengrija neįrodė priežastinio ryšio tarp nagrinėjamų apribojimų ir nurodyto bendrojo intereso.

92

Šiuo klausimu, nesant įrodymų apie galimą žalą nepilnamečiams, valstybės narės neturi visiškos laisvės tvirtinti, kad tam tikras turinys gali būti žalingas. Nei minimalus suderinimas pagal Direktyvos 2010/13 6a straipsnio 1 dalį, nei atsargumo ir subsidiarumo principai neleidžia daryti kitokios išvados.

93

Tokiomis aplinkybėmis Komisija teigia, kad audiovizualinių paslaugų teikimo apribojimas jokiais atvejais negali būti grindžiamas Direktyvos 2010/13 6a straipsnio 1 dalimi, kai jis taikomas turiniui, konkrečiai nurodant lytį ar seksualinę orientaciją, nes toks apribojimas dėl savo pobūdžio prieštarauja nediskriminavimo principui, t. y. Chartijos 21 straipsnyje įtvirtintam bendrajam Sąjungos teisės principui. Šiuo aspektu ji primena suformuotą jurisprudenciją, iš kurios matyti, kad valstybės narės negali remtis tokiu antrinės teisės aiškinimu, kuris prieštarautų, be kita ko, Sąjungos teisės sistemoje saugomoms pagrindinėms teisėms.

94

Šiuo klausimu reikėtų konstatuoti, kad 2006 m. balandžio 27 d. Sprendime Richards (C‑423/04, EU:C:2006:256, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) suformuota jurisprudencija, pagal kurią Direktyva 2010/13 taip pat taikoma diskriminacijai, atsirandančiai suinteresuotajam asmeniui pakeitus lytį, yra susijusi ir su diskriminacija dėl prigimtinės lyties neatitinkančios lytinės tapatybės.

95

Dėl programų, kurių pagrindinę dalį sudaro prigimtinės lyties neatitinkančios lytinės tapatybės, lyties keitimo ar homoseksualumo skatinimas arba vaizdavimas, transliavimo apribojimo pašalinama galimybė tokiose programose iš tikrųjų rodyti necislyčius ar neheteroseksualius asmenis ir jų gyvenimo būdą, nors, laikantis ESS 2 straipsnyje nurodytų vertybių, šie asmenys priklauso visuomenei, kurioje vyrauja įvairovė ir pliuralizmas. Taigi Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 6 dalis lemia pagal Chartijos 21 straipsnio 1 dalį draudžiamą tiesioginę diskriminaciją dėl lyties ir seksualinės orientacijos.

96

Priešingai, nei teigia Vengrija, ši diskriminacija negali būti pateisinama pagal Chartijos 24 straipsnio 2 dalį ir 14 straipsnio 3 dalį.

97

Pirma, dėl Chartijos 24 straipsnio 2 dalies Komisija teigia, kad nepilnamečiai gali būti apsaugoti nuo jų amžiui netinkamo turinio tiesiogiai nediskriminuojant dėl lyties ir seksualinės orientacijos. Be to, visiškai įmanoma turinį apie lyčių įvairovę pateikti atsižvelgiant į amžių. Vadinasi, Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 6 dalis nėra būtina ar tinkama nepilnamečių apsaugos užtikrinimo priemonė.

98

Atvirkščiai, šioje nuostatoje įtvirtinus skirtingą požiūrį dėl lyties ir seksualinės orientacijos, asmenys, ypač jaunimas ir paaugliai, kurių lytinė tapatybė ar seksualinė orientacija neatitinka „tradicinių socialinių normų“, gali jaustis stigmatizuojami ir atstumti, nes šiais apribojimais daroma žala nusveria jų teikiamą naudą, ypač nepilnamečiams.

99

Dėl 2017 m. birželio 20 d. EŽTT sprendime Bayev ir kiti prieš Rusiją (CE:ECHR:2017:0620JUD006766709) suformuotos jurisprudencijos svarbos šiuo klausimu (su ja Vengrija nesutinka) Komisija teigia, kad tame sprendime Europos Žmogaus Teisių Teismas atmetė teiginį, jog vien tai, kad paminėtas homoseksualumas arba viešai diskutuojama apie seksualines mažumas, kenkia vaikams ar pažeidžiamiems suaugusiesiems, nurodydamas priežastis, dėl kurių informacija ir diskusijos iš tikrųjų naudingos socialinei sanglaudai. Apsauga nuo grėsmės nepilnamečiams būti išnaudojamiems ir tvirkinamiems dėl jų pažeidžiamumo negali apsiriboti tos pačios lyties asmenų santykiais. Iš esmės ši pozityvioji pareiga taip pat turėtų būti reikšminga skirtingų lyčių asmenų santykiams.

100

Ši institucija priduria, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas patvirtino šią jurisprudenciją savo 2023 m. sausio 23 d. Sprendime Macatė prieš Lietuvą (CE:ECHR:2023:0123JUD006143519, 210 punktas), pabrėždamas, kad nėra jokių mokslo įrodymų ar sociologinių duomenų, jog vieša diskusija apie seksualinių mažumų socialinį statusą turėtų neigiamą poveikį vaikams, o kadangi nepilnamečiai, stebėję demonstracijas už necislyčių ar neheteroseksualių asmenų teises, sužinojo apie įvairovės, lygybės ir tolerancijos idėjas, tokių nuomonių priėmimas galėjo būti tik naudingas socialinei sanglaudai.

101

Nagrinėjamu atveju Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 6 dalis reiškia, kad paprasčiausias prigimtinės lyties neatitinkančios lytinės tapatybės, lyties keitimo ar homoseksualumo vaizdavimas yra toks pat žalingas kaip ir savitikslis smurto, pornografijos ar seksualumo vaizdavimas. Vengrija taip pat neįrodė, kad vaikų interesus užtikrintų tai, kad turinys apie necislyčius asmenis ar jų gyvenimo būdą būtų prieinamas tik 18 metų ir vyresnei auditorijai.

102

Antra, dėl Chartijos 14 straipsnio 3 dalies Komisija nesutinka, kad Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 6 dalimi saugoma tėvų laisvė auginti vaikus pagal savo religinius, filosofinius ir pedagoginius įsitikinimus, nes Vengrija nepateikė įtikinamų paaiškinimų, kaip šis apribojimas arba su turiniu susijusių apribojimų nebuvimas paveiktų tėvų teisę laisvai auginti savo vaikus.

103

Viena vertus, tėvų teisės pagal Chartijos 14 straipsnio 3 dalį turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Chartijos 24 straipsnio nuostatas ir į vaiko teisių apsaugą. Kita vertus, šis 14 straipsnis grindžiamas EŽTK papildomo protokolo Nr. 1 2 straipsnyje įtvirtinta teise į mokslą.

104

Chartijos 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta tėvų teisė užtikrinti vaikų švietimą ir mokymą pagal savo religinius, filosofinius ir pedagoginius įsitikinimus negali būti aiškinama kaip pateisinanti valstybių narių teisės aktų, kuriais diskriminuojama ir taip pažeidžiama kitų asmenų, įskaitant nepilnamečius, saviraiškos laisvė ir žmogaus orumas, priėmimą.

105

Be to, iš 1976 m. gruodžio 7 d. EŽTT sprendimo Kjeldsen, Busk Madsen ir Pedersen prieš Daniją (CE:ECHR:1976:1207JUD000509571, 50 punktas) matyti, kad šio papildomo protokolo 2 straipsnio antru sakiniu siekiama užtikrinti švietimo pliuralizmą, kuris yra būtinas „demokratinei visuomenei“, kaip ji suprantama pagal EŽTK, išsaugoti.

106

Komisija taip pat pabrėžia, kad Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 1 ir 6 dalys ir 32 straipsnio 4a dalis negali būti laikomos „išsamesnėmis ar griežtesnėmis taisyklėmis“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2010/13 4 straipsnį, nes tokios išsamesnės ar griežtesnės taisyklės leidžiamos tik tiek, kiek jos atitinka Sąjungos teisę, o nagrinėjamu atveju taip nėra.

107

Vengrija pažymi, pirma, kad pagal Europos konvencijos dėl televizijos be sienų 7 straipsnio 2 dalį žiniasklaidos turinio teikėjai turi užtikrinti, kad programos, kurios galėtų pakenkti vaikų ir paauglių fiziniam, protiniam ir doroviniam vystymuisi, nebūtų transliuojamos tuo metu, kai jie dėl šių programų transliavimo ir priėmimo laiko galėtų jas matyti. Antra, žiniasklaidos paslaugų teikėjams tenka panaši atsakomybė pagal Direktyvos 2010/13 nuostatas. Taigi šios direktyvos 6a straipsnyje ir 60 konstatuojamojoje dalyje konkrečiai pabrėžiama nepilnamečių apsaugos būtinybė ir svarba, taip pat numatyta, kokių priemonių tam reikia imtis.

108

Šiuo klausimu ši valstybė narė nesutinka su prielaida, kuria grindžiami Komisijos argumentai, t. y. kad prieš priimant priemones pagal minėtos direktyvos 6a straipsnio 1 dalį turi būti nustatyta, kad atitinkamas žiniasklaidos turinys iš tikrųjų kenkia nepilnamečių vystymuisi.

109

Kadangi neįmanoma įvertinti tokio žiniasklaidos turinio realaus poveikio, valstybės narės turi nustatyti, atsižvelgdamos į tos pačios direktyvos 6a straipsnio 1 dalimi užtikrinamo suderinimo minimalų pobūdį ir laikydamosi atsargumo principo, žiniasklaidos turinį, programos elementus ir pateikimo būdus, kurie galėtų kenkti nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi. Dėl atsargumo principo Vengrija pažymi, kad sąvoka „žmogaus sveikata“ apima psichinę sveikatą ir sveiką psichologinį vystymąsi. Todėl šiuo principu galima remtis siekiant pripažinti, kad nėra patikimų mokslo įrodymų, jog tai, kad galimai žalingas turinys nepilnamečiams tampa prieinamas, negali sutrikdyti jų sveiko vystymosi.

110

Kad ir kaip būtų, šio žalingu laikomo žiniasklaidos turinio nustatymas ir aiškinimas, grindžiamas valstybių narių kultūrinėmis ir moralinėmis vertybėmis bei nuostatomis, taip pat suteiktinas apsaugos lygis nėra suderinti Direktyva 2010/13, todėl priklauso išimtinei valstybių narių kompetencijai.

111

Be to, kiekviena valstybė narė, remdamasi subsidiarumo principu, gali laisvai nustatyti ir skatinti vaikų apsaugą, taip pat tėvų teisę auginti vaikus pagal savo įsitikinimus.

112

Pirma, dėl nuostatų, reglamentuojančių programų priskyrimą prie V kategorijos pagal amžių, turinio Vengrija teigia, kad Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 6 dalis negali būti aiškinama taip, kad tam tikras turinys besąlygiškai priskiriamas prie šios kategorijos arba kad šis turinys laikomas kenksmingu ar žalingu nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi.

113

Programos priskyrimas prie minėtos kategorijos priklauso nuo šioje nuostatoje įtvirtintų kumuliacinių sąlygų. Pirma, šia programa turi būti daromas neigiamas poveikis nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi. Antra, toks neigiamas poveikis gali būti tik tuo atveju, jei galimai žalingi veiksniai sudaro pagrindinę tos programos dalį.

114

Šiomis aplinkybėmis, jeigu homoseksualumas ar necislyčių asmenų gyvenimas nėra pagrindinė programos tema, paprasčiausias jų vaizdavimas nėra tokia pagrindinė dalis.

115

Antra, dėl nagrinėjamų priemonių pagrįstumo ir proporcingumo Vengrija visų pirma primena, kad pagrindinis jomis siekiamo bendrojo intereso tikslas yra apsaugoti nepilnamečius nuo žalingo žiniasklaidos turinio, kurio galimo žalingo poveikio jie patys nesuvokia.

116

Kadangi moksliškai pripažįstama, kad švietimas, kultūra, žiniasklaida ir visuomenė daro įtaką lytinės tapatybės ir seksualinės orientacijos formavimuisi, reikia pritaikyti ugdymą, informaciją ir švietimą pagal amžių ir atitinkamos amžiaus grupės pažintinę bei emocinę brandą.

117

Be to, dėl apribojimo, kylančio iš Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 6 dalies, tam tikri asmenys ar tam tikras gyvenimo būdas nėra pašalinami iš viešojo gyvenimo, todėl nėra įtvirtinama tiesioginė diskriminacija dėl seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės. Vengrija pabrėžia, kad šia nuostata nesiekiama iš viešosios informacijos pašalinti informacijos apie homoseksualius, lytį pakeitusius ar prigimtinės lyties neatitinkančią lytinę tapatybę turinčius „asmenis ir jų gyvenimo būdą“. Tos nuostatos loginis pagrindas yra nepilnamečių apsauga, todėl suaugusiems asmenims netaikomi jokie apribojimai ar draudimai.

118

Dėl šios priežasties ši valstybė narė nesutinka su 2017 m. birželio 20 d. EŽTT sprendimo Bayev ir kiti prieš Rusiją (CE:ECHR:2017:0620JUD006766709) svarba šiai bylai, nes nagrinėjamu atveju, priešingai nei tame sprendime nagrinėtoje situacijoje, nekyla klausimo dėl priimtų priemonių nekonkretumo. Tokiomis aplinkybėmis ji pažymi, kad nagrinėjamose priemonėse, būtent Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje, aiškiai nustatyta jų taikymo sritis, nurodant santykius, kurie kasdieniame gyvenime gali daryti poveikį sveikam nepilnamečių vystymuisi, kalbant būtent apie švietimo ir žiniasklaidos sritis. Dėl 2023 m. sausio 23 d. EŽTT sprendimo Macatė prieš Lietuvą (CE:ECHR:2023:0123JUD006143519) svarbos šiai bylai Vengrija teigia, kad minėtomis priemonėmis apskritai nedraudžiama įsigyti prekių ar paslaugų, kuriomis vaizduojamas ar skatinamas konkretus turinys, taip pat nedaroma poveikio tėvų ar globėjų teisei informuoti nepilnamečius apie šiuos klausimus ir juos aptarti.

119

Taigi reikėtų atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus, kuriuose pripažįstami nepilnamečio interesai ir valstybių narių diskrecija reglamentuoti jautrius klausimus. Šios diskrecijos pripažinimas, kaip nurodyta 1976 m. gruodžio 7 d. EŽTT sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę (CE:ECHR:1976:1207JUD000549372, 48 punktas), leidžia valstybėms narėms nustatyti, ar egzistuoja itin svarbus visuomenės poreikis apriboti konkrečią teisę ir, jei taip, kokių priemonių galima imtis jam patenkinti.

120

Atsižvelgdama į tai, Vengrija teigia, kad Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje nustatytas tam tikrų programų transliavimo apribojimas pateisinamas pagal Chartijos 24 straipsnio 2 dalį saugomais vaiko interesais, nes tokios vaikų apsaugos priemonės laikytinos pateisinamomis pagal atsargumo principą tuo atveju, kai turinys gali būti laikomas darančiu neigiamą poveikį sveikam nepilnamečių vystymuisi.

121

Šis apribojimas taip pat pateisinamas pagal Chartijos 14 straipsnio 3 dalį. Vengrijos teigimu, šiuo klausimu iš 2021 m. liepos 15 d. Sprendime WABE ir MH Müller Handel (C‑804/18 ir C‑341/19, EU:C:2021:594) suformuotos jurisprudencijos matyti, kad tėvų teisė užtikrinti vaikų švietimą ir mokymą pagal savo religinius, filosofinius ir pedagoginius įsitikinimus yra objektyvi priežastis, galinti pateisinti Chartijoje įtvirtintų teisių apribojimus.

122

Vengrija priduria, kad šioje pirmojo pagrindo dalyje nagrinėjamomis priemonėmis nustatytas ne bendras žiniasklaidos turinio transliavimo apribojimas visų rūšių žiniasklaidai ir visoms viešosioms bei bendruomenių platformoms, o tik ribojimas linijinėms žiniasklaidos paslaugoms, todėl dėl šių priemonių tam tikra tema ar asmuo negali būti pašalinti iš viešojo gyvenimo.

123

Dėl draudimo atitinkamą turinį kvalifikuoti kaip viešojo intereso skelbimus ir socialinę reklamą pagal Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 32 straipsnio 4a dalį Vengrija teigia, kad socialinė reklama yra viena iš reklamos formų, kuri padeda įvairioms viešosioms ir nevyriausybinėms įstaigoms ar organizacijoms siekti bendrojo intereso arba socialinės politikos tikslų. Vadinasi, programa, kurios pagrindinę dalį sudaro turinio, galinčio daryti žalingą poveikį nepilnamečiams, pateikimas ar skatinimas, negali būti laikoma viešojo intereso skelbimu ar socialine reklama. Šio 32 straipsnio 4a dalyje neatmetama galimybė programas, kuriose tik pateikiamas ar skatinamas aptariamas turinys, kvalifikuoti kaip viešojo intereso skelbimą ar socialinę reklamą, jeigu tas turinys nesudaro atitinkamos programos pagrindinės dalies. Be to, minėto 32 straipsnio 4a dalyje nenumatyta bendro draudimo transliuoti aptariamą turinį.

124

Pirmiausia pažymėtina, kad, viena vertus, Direktyva 2010/13, kaip matyti iš jos pavadinimo ir 11 konstatuojamosios dalies, siekiama suderinti tam tikras valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, susijusias su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, siekiant sukurti tikrą šių paslaugų vidaus rinką. Šiuo tikslu šioje direktyvoje nustatytos būtiniausios suderintos taisyklės, taikomos visoms audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms; kai kurios iš jų, kaip matyti iš jos 18 konstatuojamosios dalies, yra susijusios su šių paslaugų turiniu (2025 m. birželio 26 d. Sprendimo Makeleio ir Zougla, C‑555/23 ir C‑556/23, EU:C:2025:484, 60 punktas).

125

Kita vertus, kaip nurodyta Direktyvos 2018/1808, kuria, įtraukiant 6a straipsnio 1 dalį, iš dalies pakeista Direktyva 2010/13 (šios dalies pažeidimu remiamasi pirmojo pagrindo pirmoje dalyje), 20 konstatuojamojoje dalyje, šis minimalaus suderinimo požiūris neužkerta galimybės valstybėms narėms nustatyti aukštesnį apsaugos nuo turinio, galinčio pakenkti nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi, lygį.

126

Pagal šio 6a straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą valstybės narės imasi atitinkamų priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausančių žiniasklaidos paslaugų teikėjų teikiamos audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos, kurios gali pakenkti nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi, būtų teikiamos tik taip, kad nepilnamečiai jų įprastai negalėtų girdėti ar matyti. Tokios priemonės, be kita ko, gali būti programos transliavimo laiko parinkimas, amžiaus patikrinimo priemonės ar kitos techninės priemonės. Jos turi būti proporcingos galimai programos žalai.

127

Šiuo klausimu, pirma, konstatuotina, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 125 punkte, šia nuostata siekiama ne visiško, o minimalaus suderinimo. Antra, Sąjungos lygmeniu nesuderinus audiovizualinių programų klasifikavimui ir ženklinimui taikytinų taisyklių, valstybės narės turi nustatyti lygį, kuriuo jos ketina užtikrinti nepilnamečių asmenų apsaugą nuo audiovizualinio turinio, galinčio pakenkti jų gerovei ir vystymuisi. Taigi priemonės, kurių ėmėsi valstybė narė, siekdama apsaugoti nepilnamečius nuo audiovizualinio turinio, galinčio pakenkti jų fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi, nebūtinai atitinka koncepciją, kurios laikosi visos valstybės narės, kiek tai susiję su šios apsaugos lygiu ir būdais, nes ši koncepcija įvairiose valstybėse narėse gali skirtis, be kita ko, dėl moralės ar kultūros aspektų (šiuo klausimu žr. 2020 m. lapkričio 19 d. Sprendimo ZW, C‑454/19, EU:C:2020:947, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2023 m. kovo 23 d. Sprendimo Booky.fi, C‑662/21, EU:C:2023:239, 56 ir 57 punktus).

128

Vadinasi, kaip teigia Vengrija, įgyvendindamos Direktyvos 2010/13 6a straipsnio 1 dalį valstybės narės turi diskreciją apibrėžti jų jurisdikcijai priklausančių žiniasklaidos paslaugų teikėjų teikiamas audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas, kurios gali pakenkti nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi (šiuo klausimu žr. 2020 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Vivendi, C‑719/18, EU:C:2020:627, 47 punktą), su sąlyga, kad pagal šią nuostatą atitinkamos priemonės, kurių jos imasi šiuo pagrindu, yra proporcingos galimai atitinkamos programos žalai. Šis reikalavimas reiškia, kad šios priemonės neviršija to, kas būtina tokio vystymosi apsaugai, ir jos nėra neproporcingos šiam tikslui (pagal analogiją žr. 2024 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Network One Distribution, C‑506/23, EU:C:2024:1003, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

129

Be to, pagal suformuotą jurisprudenciją reikalavimai, kylantys iš pagrindinių teisių apsaugos, yra privalomi valstybėms narėms, kai jos įgyvendina Sąjungos teisės aktus, todėl jos turi taikyti šiuos teisės aktus nepažeisdamos minėtų reikalavimų. Tokiomis aplinkybėmis valstybės narės visų pirma turi užtikrinti, kad nesivadovaus tokiu antrinės teisės akto aiškinimu, kuris prieštarautų šioms pagrindinėms teisėms (šiuo klausimu žr. 2007 m. birželio 26 d. Sprendimo Ordre des barreaux francophones et germanophone ir kt., C‑305/05, EU:C:2007:383, 28 punktą; 2015 m. balandžio 29 d. Sprendimo Léger, C‑528/13, EU:C:2015:288, 41 punktą ir 2025 m. birželio 3 d. Sprendimo Kinsa, C‑460/23, EU:C:2025:392, 69 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

130

Iš tiesų Teisingumo Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Sąjungos teisės nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į pagrindines teises, o šios yra sudedamoji bendrųjų Sąjungos teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalis ir dabar yra įtvirtintos Chartijoje (2014 m. gegužės 13 d. Sprendimo Google Spain ir Google, C‑131/12, EU:C:2014:317, 68 punktas; 2016 m. gegužės 25 d. Sprendimo Meroni, C‑559/14, EU:C:2016:349, 45 punktas ir 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Bank Melli Iran, C‑124/20, EU:C:2021:1035, 70 punktas).

131

Vadinasi, priimdamos priemones pagal Direktyvos 2010/13 6a straipsnio 1 dalį valstybės narės negali pažeisti visų pirma bet kokios diskriminacijos dėl lyties ar seksualinės orientacijos draudimo, įtvirtinto Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje, nes šis draudimas, kaip bendrasis Sąjungos teisės principas, yra privalomojo pobūdžio (2025 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Wojewoda Mazowiecki, C‑713/23, EU:C:2025:917, 70 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Pagal šį bendrąjį principą konkrečiai draudžiama panašias situacijas vertinti skirtingai, jeigu toks skirtingas vertinimas negali būti objektyviai pateisinamas (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 1 d. Sprendimo Association belge des Consommateurs Test-Achats ir kt., C‑236/09, EU:C:2011:100, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

132

Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad draudžiama diskriminacija gali atsirasti, be kita ko, dėl nacionalinių nuostatų įžeidžiamo ir (arba) stigmatizuojamo poveikio atitinkamiems asmenims (kiek tai susiję su diskriminacija dėl etninės kilmės, žr. 2025 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Slagelse Almennyttige Boligselskab, Afdeling Schackenborgvænge, C‑417/23, EU:C:2025:1017, 126 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

133

Konkrečiai kalbant apie diskriminaciją dėl lyties, pažymėtina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją ji negali apsiriboti vien diskriminacija, atsirandančia dėl asmens priklausymo vienai ar kitai lyčiai. Atsižvelgiant į Chartijos 21 straipsnio 1 dalies tikslą ir ja saugomų teisių pobūdį, ji taikytina ne tik diskriminacijai, atsirandančiai suinteresuotajam asmeniui pakeitus lytį, t. y. atlikus lyties keitimo operaciją, bet ir diskriminacijai dėl prigimtinės lyties neatitinkančios lytinės tapatybės (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2006 m. balandžio 27 d. Sprendimo Richards, C‑423/04, EU:C:2006:256, 24 punktą; 2018 m. birželio 26 d. Sprendimo MB (Lyties pakeitimas ir ištarnauto laiko pensija), C‑451/16, EU:C:2018:492, 35 punktą ir 2025 m. sausio 9 d. Sprendimo Mousse, C‑394/23, EU:C:2025:2, 62 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

134

Nagrinėjamu atveju Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje, siejamoje su jo 10 straipsnio 1 dalies d punktu, numatyta, kad prie V kategorijos priskiriamos ir dėl to gali būti transliuojamos tik nuo 22.00 iki 5.00 val. į šio įstatymo taikymo sritį patenkančios programos, kurių pagrindinę dalį sudaro prigimtinės lyties neatitinkančios lytinės tapatybės, lyties keitimo ar homoseksualumo skatinimas arba vaizdavimas. Be to, minėto įstatymo 32 straipsnio 4a dalyje patikslinta, kad tokios programos negali būti laikomos viešojo intereso skelbimais ar socialine reklama, kurioms dėl to galėtų būti netaikomas iš šio 9 straipsnio 6 dalies kylantis apribojimas. Vengrija teigia, kad tokiomis priemonėmis siekiama apsaugoti nepilnamečių fizinį, protinį ir dorovinį vystymąsi, taip pat tėvų teisę auginti vaikus pagal savo įsitikinimus.

135

Vis dėlto konstatuotina, kad šiose Žiniasklaidos paslaugų įstatymo nuostatose įtvirtintas skirtumas, tiesiogiai grindžiamas lytimi ir seksualine orientacija, nes pagal jas tokiu transliavimo laiku transliuojamos tik šios programos, t. y. netransliuojamos programos, kurių pagrindinę dalį sudaro cislyčių ir heteroseksualių asmenų lytinės tapatybės ir seksualinės orientacijos skatinimas arba vaizdavimas. Taigi toks skirtingas požiūris yra pagal Chartijos 21 straipsnio 1 dalį iš esmės draudžiama diskriminacija.

136

Kadangi minėtos nuostatos grindžiamos tik argumentais, susijusiais su šiose programose vaizduojama lytine tapatybe ir seksualine orientacija, jos taip pat paremtos prielaida, kad bet koks prigimtinės lyties neatitinkančios lytinės tapatybės, lyties keitimo ar homoseksualumo vaizdavimas arba skatinimas, nesvarbu, koks būtų konkretus turinys, gali pakenkti vaiko interesams, o tai reiškia, kad pirmenybė teikiama tam tikrai lytinei tapatybei ir seksualinei orientacijai, dėl to kenkiama kitiems asmenims ir taip prisidedama prie jų stigmatizavimo (pagal analogiją žr. 2023 m. sausio 23 d. EŽTT sprendimo Macatė prieš Lietuvą, CE:ECHR:2023:0123JUD006143519, 214–216 punktus).

137

Tokiomis aplinkybėmis negalima pritarti Vengrijos argumentui, kad Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje, siejamoje su jo 10 straipsnio 1 dalies d punktu, taip pat šio įstatymo 32 straipsnio 4a dalyje nėra bendro draudimo transliuoti nurodytas programas.

138

Pažymėtina, kad pagal Chartijos 21 straipsnio 1 dalį draudžiama „bet kokia“ diskriminacija, be kita ko, dėl lyties ir seksualinės orientacijos.

139

Be to, priešingai, nei teigia Vengrija, dėl nagrinėjamų nuostatų atsirandanti diskriminacija negali būti pateisinama nei atsižvelgimu į vaiko interesus pagal Chartijos 24 straipsnio 2 dalį, nei Chartijos 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta tėvų teise užtikrinti vaikų švietimą ir mokymą pagal savo religinius, filosofinius ir pedagoginius įsitikinimus.

140

Šiuo klausimu primintina, kad Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bet koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Pagal proporcingumo principą tokių teisių ir laisvių apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

141

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 136 punkte, konstatuotina, kad atitinkamos nacionalinės nuostatos, kurios grindžiamos prielaida, kad bet koks prigimtinės lyties neatitinkančios lytinės tapatybės, lyties keitimo ar homoseksualumo vaizdavimas arba skatinimas, nesvarbu, koks būtų konkretus turinys, gali pakenkti vaiko interesams, taip teikiant pirmenybę tam tikrai lytinei tapatybei ir seksualinei orientacijai, dėl ko stigmatizuojami kitokios lytinės tapatybės ir seksualinės orientacijos asmenys, akivaizdžiai prieštarauja reikalavimams, kurie pliuralizmu grindžiamoje visuomenėje kyla iš Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto diskriminacijos dėl lyties ir seksualinės orientacijos draudimo, todėl jomis pažeidžiama šios nuostatos esmė.

142

Šiuo klausimu primintina, kad pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį Chartijoje garantuojamos teisės esmės pažeidimas jokiomis aplinkybėmis negali būti pateisinamas (šiuo klausimu žr. 2024 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Ordre des avocats du Barreau de Luxembourg, C‑432/23, EU:C:2024:791, 74 punktą, taip pat 2025 m. kovo 13 d. Sprendimo Deldits, C‑247/23, EU:C:2025:172, 45 ir 50 punktus).

143

Be to, pirma, dėl Vengrijos argumentų, grindžiamų Chartijos 24 straipsnio 2 dalimi, reikia priminti, kad šioje nuostatoje pabrėžiamas pagrindinis vaiko teisių pobūdis (šiuo klausimu žr. 2021 m. sausio 14 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Nelydimo nepilnamečio grąžinimas), C‑441/19, EU:C:2021:9, 45 punktą).

144

Kaip teigia Vengrija, įgyvendindamos Direktyvos 2010/13 6a straipsnio 1 dalį valstybės narės iš tiesų turi atsižvelgti į Chartijos 24 straipsnį, kurio 1 dalyje numatyta, kad vaikai, be kita ko, turi teisę į jų gerovei užtikrinti būtiną apsaugą, o 2 dalyje – kad visuose su vaikais susijusiuose, be kita ko, valstybės institucijų veiksmuose pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais; šiuos reikalavimus atspindi šios direktyvos tikslas, kaip matyti iš jos 60 ir 104 konstatuojamųjų dalių, užtikrinti aukštą nepilnamečių fizinio, protinio ir dorovinio vystymosi apsaugos lygį.

145

Taigi tokio įgyvendinimo atveju valstybės narės turi įvertinti, ar jų jurisdikcijai priklausančių žiniasklaidos paslaugų teikėjų programos yra netinkamos visiems nepilnamečiams ar jų daliai, atsižvelgiant į jų amžiaus nulemtą ypatingą jautrumo lygį ir į tai, kad jie dar nėra pasiekę reikiamos fizinės, protinės ir dorovinės brandos.

146

Vis dėlto nepilnamečiai gali būti tinkamai apsaugoti nuo jų amžiui nepritaikytų programų, neįtvirtinus dėl to tokios tiesioginės diskriminacijos dėl lyties ir seksualinės orientacijos, kokia nagrinėjamu atveju yra įtvirtinta Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje, siejamoje su jo 10 straipsnio 1 dalies d punktu, ir šio įstatymo 32 straipsnio 4a dalyje.

147

Vien aplinkybė, kad tam tikru turiniu skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ar homoseksualumas, savaime negali įrodyti, kad toks turinys galimai yra žalingas.

148

Priešingai, nei teigia Vengrija, šios išvados negali paneigti šio sprendimo 128 punkte priminta valstybių narių turima diskrecija apsaugoti nepilnamečius nuo jiems netinkamų žiniasklaidos paslaugų, nes pagal šio sprendimo 129 punkte nurodytą jurisprudenciją ši diskrecija turi būti įgyvendinama laikantis Chartijoje garantuojamų pagrindinių teisių.

149

Antra, dėl Vengrijos argumentų, grindžiamų Chartijos 14 straipsnio 3 dalimi, pažymėtina, kad iš Su Chartija susijusių išaiškinimų matyti, kad šis 14 straipsnis grindžiamas tiek valstybių narių bendromis konstitucinėmis tradicijomis, tiek EŽTK papildomo protokolo Nr. 1 2 straipsniu, pagal kurį, pirma, „[n]iekam neturi būti atimta teisė į mokslą“ ir, antra, „[v]alstybė, rūpindamasi švietimu ir mokymu, įsipareigoja gerbti tėvų teisę laisvai parinkti savo vaikams švietimą ir mokymą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus“. Iš šių išaiškinimų taip pat matyti, kad Chartijos 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta tėvų teisė turi būti aiškinama kartu su Chartijos 24 straipsnio nuostatomis.

150

Be to, iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos, susijusios su EŽTK papildomo protokolo Nr. 1 2 straipsniu, matyti, kad šio 2 straipsnio antrame sakinyje įtvirtinta tėvų teisė grindžiama pagrindine teise į mokslą, tačiau šiuo antru sakiniu siekiama, be kita ko, užtikrinti švietimo pliuralizmą, kuris yra būtinas „demokratinei visuomenei“, kaip ji suprantama pagal EŽTK, išsaugoti (1976 m. gruodžio 7 d. EŽTT sprendimo Kjeldsen, Busk Madsen ir Pedersen prieš Daniją, CE:ECHR:1976:1207JUD000509571, 50 punktas ir 2024 m. birželio 25 d. EŽTT sprendimo Ukraina prieš Rusiją (Krymas), CE:ECHR:2024:0625JUD002095814, 138 punktas).

151

Dėl „švietimo pliuralizmo“, kaip jis suprantamas pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pažymėtina, jog iš jos taip pat matyti, kad „būtų nerealu tikėtis, kad tėvų religiniai ar filosofiniai įsitikinimai visada būtų laikomi prioritetiniais, neatsižvelgiant į situaciją, ypač už mokyklos ribų“. Tokiomis aplinkybėmis Europos Žmogaus Teisių Teismas priminė, kad „[EŽTK] negarantuoja asmens teisės neišgirsti jo paties įsitikinimams prieštaraujančių nuomonių“. Vadinasi, „[t]okiose jautriose srityse, kaip viešos diskusijos apie lytinį švietimą, kuriose reikia rasti pusiausvyrą tarp tėvų nuomonių, švietimo politikos ir trečiųjų asmenų teisės į saviraiškos laisvę, valdžios institucijos privalo vadovautis objektyvumo, pliuralizmo, mokslinio tikslumo ir galiausiai konkretaus pobūdžio informacijos naudingumo jaunimo auditorijai kriterijais“ (2017 m. birželio 20 d. EŽTT sprendimo Bayev ir kiti prieš Rusiją, CE:ECHR:2017:0620JUD006766709, 81 ir 82 punktai).

152

Kaip iš esmės pažymėta generalinės advokatės išvados 127 punkte, Chartijos 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta tėvų teisė užtikrinti vaikų švietimą ir mokymą pagal savo įsitikinimus kyla iš teisės į mokslą, kaip ji suprantama pagal šį 14 straipsnį, suteikiant galimybę tėvams užtikrinti vaikų švietimą ir mokymą pagal savo religinius, filosofinius ir pedagoginius įsitikinimus.

153

Vis dėlto, priešingai, nei teigia Vengrija, ši tėvų teisė užtikrinti vaikų švietimą ir mokymą pagal savo įsitikinimus negali būti aiškinama taip, kad ja galima apskritai pateisinti valstybės narės galimybę imtis priemonių, kuriomis įtvirtinama tiesioginė diskriminacija dėl lyties ar seksualinės orientacijos, apribojant teisę transliuoti visuomenei turinį vien dėl to, kad juo skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ar homoseksualumas. Atvirkščiai, dėl tokio transliavimo apribojimo iš tėvų būtų atimta laisvė parinkti savo vaikams švietimą ir mokymą.

154

Be to, vien tai, kad linijinių žiniasklaidos paslaugų teikėjų transliuojamų programų pagrindinę dalį sudaro prigimtinės lyties neatitinkančios lytinės tapatybės, lyties keitimo ar homoseksualumo skatinimas arba vaizdavimas, kaip tai suprantama pagal Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 6 dalį, visiškai netrukdo tėvams vykdyti pareigos ugdyti vaikus arba nukreipti juos tam tikru keliu pagal savo religinius ar filosofinius įsitikinimus.

155

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 6 dalis, siejama su jo 10 straipsnio 1 dalies d punktu, ir šio įstatymo 32 straipsnio 4a dalis negali būti laikomos tinkamomis priemonėmis, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2010/13 6a straipsnio 1 dalį, siejamą su Chartijos 21 straipsniu, kurių imamasi siekiant užtikrinti, kad Vengrijos jurisdikcijai priklausančių žiniasklaidos paslaugų teikėjų teikiamos audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos, galinčios pakenkti nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi, būtų teikiamos tik taip, kad nepilnamečiai jų įprastai negalėtų girdėti ar matyti.

156

Šios išvados negali paneigti atsargumo principas, kuriuo remiasi Vengrija, nes bet kuriuo atveju juo negalima pateisinti pažeidžiant Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje numatytą draudimą priimtų priemonių, kuriomis tiesiogiai diskriminuojama dėl lyties ir seksualinės orientacijos.

157

Jos taip pat negalima paneigti taikant subsidiarumo principą, kuriuo remiasi Vengrija, nes, kaip pažymi Komisija, ši valstybė narė SESV 263 straipsnyje numatytu ieškiniu dėl panaikinimo neginčijo šio 6a straipsnio 1 dalies teisėtumo pagal šį principą tam, kad ši nuostata nebūtų taikoma.

158

Vadinasi, Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 6 dalis, siejama su jo 10 straipsnio 1 dalies d punktu, ir šio įstatymo 32 straipsnio 4a dalis negali būti laikomos priemonėmis, atitinkančiomis 6a straipsnio 1 dalyje, siejamoje su Chartijos 21 straipsnio 1 dalimi, numatytus reikalavimus.

159

Be to, konstatuotina, kad, kaip teigia Komisija, to įstatymo 9 straipsnio 6 dalies, siejamos su jo 10 straipsnio 1 dalies d punktu, ir 32 straipsnio 4a dalies taip pat negalima laikyti išsamesnėmis ar griežtesnėmis taisyklėmis, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2010/13 4 straipsnio 1 dalį.

160

Pagal šią Direktyvos 2010/13 nuostatą, siejamą su jos 41 ir 83 konstatuojamosiomis dalimis, siekdamos užtikrinti visišką ir tinkamą vartotojų – žiūrovų – interesų apsaugą, valstybės narės šios direktyvos taikymo srityse gali jų jurisdikcijai priklausantiems žiniasklaidos paslaugų teikėjams nustatyti išsamesnes ar griežtesnes taisykles, o kai kuriais atvejais – skirtingas sąlygas, jeigu tokios taisyklės atitinka Sąjungos teisę, būtent jos bendruosius principus (šiuo klausimu žr. 2025 m. birželio 26 d. Sprendimo Makeleio ir Zougla, C‑555/23 ir C‑556/23, EU:C:2025:484, 77 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

161

Vadinasi, nors pagal Direktyvos 2010/13 4 straipsnio 1 dalį valstybėms narėms leidžiama šia direktyva koordinuojamose srityse numatyti išsamesnes ar griežtesnes taisykles, tokios taisyklės pagal šią nuostatą turi atitikti Sąjungos teisę ir visų pirma Chartijoje garantuojamas pagrindines teises.

162

Kadangi iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 6 dalimi, siejama su jo 10 straipsnio 1 dalies d punktu, ir šio įstatymo 32 straipsnio 4a dalimi pažeidžiama Chartijos 21 straipsnio 1 dalies esmė, šios Vengrijos teisės akto nuostatos bet kuriuo atveju negali būti laikomos išsamesnėmis ar griežtesnėmis taisyklėmis, kaip jos suprantamos pagal šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalį.

163

Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad pirmojo pagrindo pirma dalis yra pagrįsta.

164

Pirmojo pagrindo antroje dalyje Komisija teigia, kad Vengrija pažeidė Direktyvos 2010/13 2 straipsnyje ir 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kilmės šalies principą.

165

Ji pažymi, kad Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 179 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią Žiniasklaidos taryba, kilus su šio įstatymo nuostatomis susijusiai problemai, įpareigojama prašyti valstybės narės, kurios jurisdikcijai priklauso atitinkamas žiniasklaidos paslaugų teikėjas, įgyvendinti veiksmingą priemonę, taip pat prašyti kompetentingos valstybės narės imtis veiksmų, kad būtų nutraukti pažeidimai, apie kuriuos ši taryba pranešė, ribojama priėmimo laisvė, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį.

166

Pirma, Komisija tvirtina, kad šio 179 straipsnio 2 dalis iš esmės keičia kilmės šalies principą, nes joje nustatytas mechanizmas, kuriuo priimančioji valstybė narė siekia įpareigoti kilmės valstybę narę užtikrinti priimančiosios valstybės narės taisyklių laikymąsi kitomis nei minėtoje direktyvoje numatytos sąlygomis.

167

Žinoma, tos pačios direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis pagrindas, leidžiantis valstybėms narėms išimties tvarka nukrypti nuo laisvės gauti audiovizualines paslaugas iš kitų valstybių narių. Vis dėlto valstybė narė savo nacionalinėje teisėje negali nustatyti specialios lygiagrečios nuostatos, siekdama, kad į jos nuostatų taikymo sritį patektų ir kitos valstybės narės jurisdikcijai priklausantys paslaugų teikėjai ir būtų taikoma žemesnė nei šioje nuostatoje numatyta įsikišimo riba.

168

Pagal Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 179 straipsnio 2 dalį Žiniasklaidos tarybai nustatyta bendra pareiga taip pat negali būti pagrįstai laikoma patenkančia į sąvoką „išsamesnės ar griežtesnės taisyklės“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2010/13 4 straipsnio 1 dalį, nes šios nuostatos negalima aiškinti taip, kad ji leidžia valstybėms narėms nukrypti nuo pareigos laikytis šia direktyva suderintų nuostatų. Be to, pagal šio 4 straipsnio 1 dalį reikalaujama išnagrinėti konkretų atvejį, o Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 179 straipsnio 2 dalyje Žiniasklaidos tarybai įtvirtinta bendra pareiga.

169

Komisija priduria, kad tiek, kiek Žiniasklaidos tarybos pareiga imtis veiksmų pagal Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 179 straipsnio 2 dalį apima, be kita ko, nustatytų problemų dėl programų priskyrimo prie kategorijų pagal šio įstatymo 9 straipsnio 6 dalį atvejus, ši pareiga grindžiama diskriminaciniais kriterijais dėl tos pačios priežasties, kaip nurodyta šio sprendimo 93 punkte. Šiuo klausimu ši institucija patikslina, kad Vengrijos valdžios institucijos daugeliu atvejų jau taikė Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 179 straipsnio 2 dalį.

170

Antra, Komisija pažymi, kad taikant Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 187 straipsnio 3 dalyje numatytas sankcijas tuo atveju, kai žiniasklaidos paslaugų teikėjas neįvykdo Žiniasklaidos tarybos prašymo per du mėnesius, kaip numatyta šio įstatymo 179 straipsnio 4 dalyje, gali būti suvaržyta Direktyvoje 2010/13 numatyta priėmimo ir retransliavimo laisvė tokiomis aplinkybėmis, kurios nepatenka į šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalies taikymo sritį.

171

Trečia, dėl Vengrijos argumento, grindžiamo tariama valstybių narių diskrecija, kylančia iš 2011 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Mesopotamia Broadcast ir Roj TV (C‑244/10 ir C‑245/10, EU:C:2011:607), Komisija pažymi, kad tas sprendimas susijęs su Direktyvos 89/552 aiškinimu, o šioje byloje nagrinėjamos nacionalinės priemonės patenka į Direktyva 2010/13 koordinuojamą sritį, todėl taikomas kilmės šalies principas.

172

Minėto sprendimo 53 punkte Teisingumo Teismas patikslino, kad tokios priemonės turi atitikti reikalavimą nekliudyti pačiam transliuotojo iš kitos valstybės narės sukurtų televizijos programų retransliavimui priimančiosios valstybės narės teritorijoje. Nagrinėjamu atveju šis reikalavimas neįvykdytas, nes žiniasklaidos paslaugų teikėjams, įskaitant tarpvalstybinius žiniasklaidos paslaugų teikėjus, gali būti taikomos sankcijos.

173

Vengrija atsikerta, kad Direktyvoje 2010/13 garantuojamas kilmės šalies principas nebuvo pažeistas.

174

Pirma, ji teigia, kad Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 179 straipsnyje numatytos procedūros teisinis pagrindas yra ne šios direktyvos 3 straipsnis, o jos 4 straipsnis. Šiame 179 straipsnyje yra nuostatų, leidžiančių kovoti su žiniasklaidos paslaugų teikėjų, kurie nėra įsisteigę Vengrijoje, tačiau visas savo paslaugas arba didžiąją dalį jų teikia Vengrijos teritorijoje, bandymais apeiti Žiniasklaidos paslaugų įstatymo nuostatas.

175

Antra, Pakeitimo įstatymu į Žiniasklaidos paslaugų įstatymą buvo ne įtraukta nauja 179 straipsnio 2 dalis, o tik iš dalies pakeista ši nuostata, patikslinant, kad tuo atveju, kai Vengrijos jurisdikcijai nepriklausantis paslaugų teikėjas padarė pažeidimą, Žiniasklaidos taryba privalo prašyti kompetentingos valstybės narės imtis veiksmingų priemonių.

176

Taigi šio 179 straipsnio 2 dalimi įgyvendinamas lojalaus bendradarbiavimo mechanizmas, kad būtų pasiektas abi puses tenkinantis sprendimas, kaip numatyta Direktyvos 2010/13 4 straipsnio 2 dalyje.

177

Trečia, iš 2011 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Mesopotamia Broadcast ir Roj TV (C‑244/10 ir C‑245/10, EU:C:2011:607, 37 punktas) matyti, kad valstybės narės, remdamosi viešąja tvarka, gerais papročiais arba visuomenės saugumu, turi tam tikrą diskreciją nustatyti jų teritorijoje visuotinai taikomas nuostatas televizijos programoms iš kitos valstybės narės.

178

Pirmiausia primintina, kad, viena vertus, pagal Direktyvos 2010/13 2 straipsnio 1 dalį kiekviena valstybė narė privalo užtikrinti, kad visos jos jurisdikcijai priklausančių žiniasklaidos paslaugų teikėjų perduodamos audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos atitiktų visuomenei skirtoms audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms toje valstybėje narėje taikomas teisės normas.

179

Kita vertus, pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį valstybės narės privalo užtikrinti priėmimo laisvę ir savo teritorijoje neriboti audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų retransliavimo iš kitų valstybių narių dėl priežasčių, kurios patenka į ta direktyva koordinuojamas sritis.

180

Vis dėlto pagal šio 3 straipsnio 2 dalį valstybės narės gali laikinai nukrypti nuo jo 1 dalies, kai žiniasklaidos paslaugų teikėjo, priklausančio kitos valstybės narės jurisdikcijai, teikiama audiovizualinės žiniasklaidos paslauga akivaizdžiai, rimtai ir šiurkščiai pažeidžia tos pačios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies a punktą arba 6a straipsnio 1 dalį arba kenkia ar kelia itin didelį pavojų visuomenės sveikatai.

181

Be to, kaip nurodyta Direktyvos 2010/13 33 konstatuojamojoje dalyje, kilmės šalies principas, įtvirtintas šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnio 1 dalyje, yra ypač svarbus kuriant vidaus rinką. Šį principą reikia taikyti visoms audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms, kad žiniasklaidos paslaugų teikėjams būtų užtikrintas teisinis saugumas – būtinas naujų verslo modelių kūrimo ir tokių paslaugų teikimo pagrindas. Minėtas principas taip pat būtinas laisvam informacijos ir audiovizualinių programų judėjimui vidaus rinkoje užtikrinti.

182

Pirma, reikia patikrinti, ar, pažeidžiant šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies nuostatą, Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 179 straipsnio 2 dalimi Vengrijos teritorijoje ribojamas audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų retransliavimas iš kitų valstybių narių dėl priežasčių, kurios patenka į ta direktyva koordinuojamas sritis.

183

Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Europos konvencijos dėl televizijos be sienų, kuri parengta tuo pačiu metu kaip ir Direktyva 89/552 ir į kurią daroma nuoroda šioje direktyvoje bei Direktyvoje 2010/13, 4 straipsnį (jame yra į pastarosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį panaši nuostata) reikalaujama, kad šios konvencijos šalys „garantuotų“ į jos taikymo sritį patenkančių paslaugų, kurios atitinka tos konvencijos nuostatas, „priėmimą“ ir „nevaržytų jų retransliavimo“ savo teritorijoje (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 4 d. Sprendimo Baltic Media Alliance, C‑622/17, EU:C:2019:566, toliau – Sprendimas Baltic Media Alliance, 69 punktą).

184

Šiomis aplinkybėmis, kiek tai susiję su Direktyva 89/552, kurios 2a straipsnio 1 ir 2 dalys iš esmės atitinka Direktyvos 2010/13 3 straipsnio 1 ir 2 dalis, Teisingumo Teismas konstatavo, jog Direktyvoje 89/552 įtvirtintas principas, pagal kurį priimančioji valstybė narė pripažįsta kilmės valstybės narės turimą kontrolės funkciją jos jurisdikcijai priklausančių transliuotojų teikiamų audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų atžvilgiu (Sprendimo Baltic Media Alliance 71 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

185

Jis taip pat pabrėžė, kad kilmės valstybės narės teisės, taikytinos audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms, taikymo ir Direktyvos 89/552 nuostatų laikymosi kontrolę turi vykdyti tik valstybė narė, iš kurios šios paslaugos teikiamos, ir kad priimančioji valstybė narė neturi teisės pati vykdyti kontrolės dėl priežasčių, patenkančių į šia direktyva koordinuojamas sritis (Sprendimo Baltic Media Alliance 72 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

186

Vis dėlto pagal Direktyvą 2010/13 iš principo nedraudžiama taikyti nacionalinės teisės normos, kuria bendrai siekiama bendrojo intereso tikslo, su sąlyga, kad nenustatoma televizijos programų antrinė kontrolė, kuria būtų prisidedama prie perduodančiosios valstybės narės vykdytinos kontrolės (Sprendimo Baltic Media Alliance 73 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

187

Vadinasi, nacionalinė priemonė, kuria siekiama bendrojo intereso tikslo ir kuria reglamentuojami tam tikri audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų transliavimo ar platinimo aspektai, nepatenka į šios direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo sritį, nebent ja būtų nustatyta antrinė televizijos programų kontrolė, kuri prisidėtų prie perduodančiosios valstybės narės vykdytinos kontrolės (Sprendimo Baltic Media Alliance 74 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

188

Taigi ribojimu, kaip jis suprantamas pagal tos direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, nelaikytina nacionalinė priemonė, kuria bendrai siekiama viešosios tvarkos tikslo ir kuri reglamentuoja televizijos programos platinimo tvarką priimančiosios valstybės narės vartotojams, jeigu tokia tvarka nekliudo pačiam šios programos retransliavimui ir tokia priemonė negali būti laikoma nustatančia antrinę nagrinėjamos programos kontrolę, kuri prisideda prie perduodančiosios valstybės narės vykdytinos kontrolės (šiuo klausimu žr. Sprendimo Baltic Media Alliance 77 punktą).

189

Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 179 straipsnio 2 dalyje nustatyta Žiniasklaidos tarybos pareiga, be kita ko, atitinkamų šio įstatymo nuostatų pažeidimo atveju prašyti perduodančiosios valstybės narės, kurios jurisdikcijai priklauso atitinkamas žiniasklaidos paslaugų teikėjas, įgyvendinti veiksmingą priemonę. Tokiu atveju Žiniasklaidos taryba prašo šios valstybės narės imtis veiksmų, kad būtų nutraukti pažeidimai, apie kuriuos ši taryba pranešė.

190

Pagal minėto įstatymo 179 straipsnio 4 dalį Žiniasklaidos taryba gali taikyti, be kita ko, to paties įstatymo 187 straipsnio 3 dalies c punkte nurodytas teisinio poveikio priemones, dėl ko šiurkščių ir pakartotinių pažeidimų atveju naudojimasis teise teikti žiniasklaidos paslaugas gali būti sustabdytas iki vienos savaitės.

191

Be to, kaip pažymi Komisija, šis 179 straipsnis taikomas programoms, galinčioms daryti neigiamą poveikį nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi, kaip tai suprantama pagal Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 6 dalį. Tokios išvados pakanka įrodyti, kad minėtas 179 straipsnis patenka į Direktyva 2010/13 koordinuojamas sritis, kaip patvirtina jos 6a straipsnis, kuriuo būtent siekiama užtikrinti nepilnamečių fizinį, protinį ar dorovinį vystymąsi, apsaugant juos nuo pagal amžių netinkamo audiovizualinio turinio.

192

Taigi Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 179 straipsnio 2 dalis gali būti laikoma nustatančia antrinę televizijos programų kontrolę, kuri prisideda prie perduodančiosios valstybės narės vykdytinos kontrolės. Ši antrinė kontrolė iš esmės prieštarauja Direktyvai 2010/13, nes kliudo pačiam audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų iš kitų valstybių narių retransliavimui Vengrijos teritorijoje, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį.

193

Antra, konstatuotina, kad Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 179 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nukrypti nuo kilmės šalies principo leidžianti nuostata negali būti pateisinama pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio 2 dalį.

194

Pagal pastarąją nuostatą valstybė narė gali laikinai nukrypti nuo šio 3 straipsnio 1 dalies, kai žiniasklaidos paslaugų teikėjo, priklausančio kitos valstybės narės jurisdikcijai, teikiama audiovizualinės žiniasklaidos paslauga akivaizdžiai, rimtai ir šiurkščiai pažeidžia, be kita ko, tos pačios direktyvos 6a straipsnio 1 dalį arba kenkia ar kelia itin didelį pavojų visuomenės sveikatai.

195

Visų pirma, kaip konstatuota šio sprendimo 135–155 punktuose, vien tai, kad audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų, teikiamų kaip audiovizualinės programos, pagrindinę dalį sudaro prigimtinės lyties neatitinkančios lytinės tapatybės, lyties keitimo ar homoseksualumo skatinimas arba vaizdavimas, negali pateisinti tinkamų priemonių, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2010/13 6a straipsnio 1 dalį, taikymo tokioms programoms, motyvuojant tuo, kad jos gali pakenkti nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi.

196

Be to, remiantis šio sprendimo 127–133 punktuose primintoje jurisprudencijoje įtvirtintais principais, Direktyvos 2010/13 3 straipsnio 2 dalyje vartojama itin didelio pavojaus visuomenės sveikatai sąvoka turi būti aiškinama taip, kad atitiktų, be kita ko, Chartijos 21 straipsnio 1 dalį, pagal kurią draudžiama bet kokia diskriminacija dėl lyties ir seksualinės orientacijos. Dėl motyvų, analogiškų išdėstytiesiems šio sprendimo 135–154 punktuose, konstatuotina, kad audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos, kaip antai nurodytos Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje, taip pat negali kelti tokio itin didelio pavojaus visuomenės sveikatai, kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalį, vien dėl to, kad jų pagrindinę dalį sudaro prigimtinės lyties neatitinkančios lytinės tapatybės, lyties keitimo ar homoseksualumo skatinimas arba vaizdavimas.

197

Šiomis aplinkybėmis Vengrija taip pat negali veiksmingai remtis viešąja tvarka, gerais papročiais ar visuomenės saugumu, kad pateisintų Žiniasklaidos tarybos kompetencijos, kuri jai suteikta pagal Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 179 straipsnio 2 dalį, siejamą su jo 179 straipsnio 4 dalies a punktu ir 187 straipsnio 3 dalies c punktu, įgyvendinimą, siekdama riboti patį šio įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje nurodytų požymių turinčių audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų retransliavimą iš kitų valstybių narių (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Mesopotamia Broadcast ir Roj TV, C‑244/10 ir C‑245/10, EU:C:2011:607, 37 punktą).

198

Trečia, priešingai, nei teigia Vengrija, Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 179 straipsnio 2 dalis negali būti grindžiama ir Direktyvos 2010/13 4 straipsniu.

199

Kaip matyti iš šio sprendimo 160 punkto, pagal nurodyto 4 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi teisę reikalauti, kad jų jurisdikcijai priklausantys žiniasklaidos paslaugų teikėjai šia direktyva koordinuojamose srityse laikytųsi išsamesnių ar griežtesnių taisyklių ir tam tikrais atvejais skirtingų sąlygų, jeigu tokios taisyklės atitinka Sąjungos teisę, būtent jos bendruosius principus.

200

Be to, pagal šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalį iš esmės išimties tvarka leidžiama tokias išsamesnes ar griežtesnes valstybės narės priimtas taisykles taikyti kitos valstybės narės jurisdikcijai priklausančiam žiniasklaidos paslaugų teikėjui, teikiančiam audiovizualinės žiniasklaidos paslaugą, kuri visa arba didžioji jos dalis skirta pirmosios valstybės narės teritorijai.

201

Vis dėlto iš šio sprendimo 197 punkte nurodytų Žiniasklaidos paslaugų įstatymo nuostatų kylanti Žiniasklaidos tarybos kompetencija, susijusi su šio įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje nurodytų požymių turinčiomis programomis, bet kuriuo atveju negali būti laikoma teisėtu minėtos direktyvos 4 straipsnio 2 dalies įgyvendinimu.

202

Iš tiesų iš pačios 4 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad valstybė narė gali ja remtis tik tuo atveju, kai pasinaudojo teise pagal tos pačios direktyvos 4 straipsnio 1 dalį priimti išsamesnes ar griežtesnes bendro viešojo intereso taisykles, laikydamasi Sąjungos teisės.

203

Šio sprendimo 162 punkte konstatuota, kad Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 6 dalis, siejama su jo 10 straipsnio 1 dalies d punktu, negali būti laikoma tokia taisykle, nes šia nuostata pažeidžiama Chartijos 21 straipsnio 1 dalies esmė.

204

Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad pirmojo pagrindo antra dalis yra pagrįsta.

205

Pirmojo pagrindo trečioje dalyje Komisija teigia, kad Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2010/13 9 straipsnio 1 dalies c punkto ii papunktį.

206

Ji pažymi, kad pagal Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalį draudžiama padaryti prieinamą jaunesniems nei 18 metų asmenims reklamą, kurioje skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ar homoseksualumas.

207

Pirma, Komisija teigia, kad šia priemone pažeidžiamas Direktyvos 2010/13 9 straipsnio 1 dalies c punkto ii papunktyje numatytas diskriminacijos dėl lyties ir seksualinės orientacijos draudimas, o juo išreiškiamas bendrasis diskriminacijos draudimo principas, t. y. dabar Chartijos 21 straipsnyje įtvirtintas bendrasis Sąjungos teisės principas. Dėl komercinių pranešimų, kuriuose vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė arba skatinamas ar vaizduojamas lyties keitimas ar homoseksualumas, draudimo de facto pašalinama galimybė tokiuose pranešimuose rodyti necislyčius ar neheteroseksualius asmenis ir jų gyvenimo būdą, nors, laikantis ESS 2 straipsnyje nurodytų vertybių, šie asmenys priklauso visuomenei, kuri grindžiama įvairove ir pliuralizmu.

208

Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, susijusią su 1978 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvos 79/7/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo nuoseklaus įgyvendinimo socialinės apsaugos srityje (OL L 6, 1979, p. 24; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 215) aiškinimu, diskriminacija dėl lyties negali apsiriboti vien diskriminacija dėl asmens priklausymo vienai ar kitai lyčiai, ši direktyva, atsižvelgiant į jos tikslą ir ja siekiamų apsaugoti teisių pobūdį, taikoma ir diskriminacijai, atsirandančiai suinteresuotajam asmeniui pakeitus lytį (2006 m. balandžio 27 d. Sprendimo Richards, C‑423/04, EU:C:2006:256, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Ši jurisprudencija taip pat turėtų būti taikoma diskriminacijai dėl prigimtinės lyties neatitinkančios lytinės tapatybės.

209

Antra, Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalyje pabrėžiamas skirtingas požiūris dėl lytinės tapatybės ir seksualinės orientacijos arba veikiau jo reikalaujama, nes šia dalimi, be nuostatos, kuria siekiama apsaugoti nepilnamečius nuo bet kokio seksualumo vaizdavimo, uždrausta reklama, kurioje skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ar homoseksualumas.

210

Trečia, Direktyvos 2010/13 9 straipsnio 1 dalies c punkto ii papunktis nėra teisinis pagrindas, leidžiantis nukrypti nuo nediskriminavimo principo. Iš tiesų nėra jokios nuostatos, leidžiančios valstybėms narėms pateisinti tiesioginę diskriminaciją dėl, be kita ko, lyties ir seksualinės orientacijos.

211

Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalis, kurioje įtvirtinta diskriminacija dėl lyties ir seksualinės orientacijos, taip pat negali būti pateisinama pagal šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalies g punktą kaip priemonė, užkertanti kelią žalingam psichiniam ar doroviniam poveikiui nepilnamečiams.

212

Ketvirta, aplinkybė, kad pagal Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 24 straipsnio 1 dalį draudžiamas diskriminacinis turinys komerciniuose pranešimuose, savaime negali legitimizuoti Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalimi padaryto Direktyvos 2010/13 9 straipsnio 1 dalies c punkto ii papunkčio pažeidimo.

213

Vengrija atsikerta, pirma, kad Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalis nepažeidžia Direktyvos 2010/13, nes teikiant žiniasklaidos paslaugas skleidžiama reklama laikoma komerciniu pranešimu, kaip jis suprantamas pagal Žiniasklaidos paslaugų įstatymo specialiąsias nuostatas, todėl atitinkamos Komercinės reklamos įstatymo ir šios direktyvos materialinės taikymo sritys nesutampa.

214

Be to, komerciniai pranešimai teikiant žiniasklaidos paslaugas nepilnamečių apsaugos požiūriu nesiskiria nuo kito žiniasklaidos turinio, todėl apsaugos priemonės vienodai taikomos visoms programoms. Jeigu būtų kitaip, bendrojo intereso tikslas apsaugoti nepilnamečius negalėtų būti pasiektas. Kalbant apie žiniasklaidos paslaugas, Komercinės reklamos įstatymo nuostatas reikia aiškinti kartu su Žiniasklaidos paslaugų įstatymo ir 2010 m. Įstatymo Nr. CIV dėl spaudos laisvės ir žiniasklaidos transliuojamam turiniui taikomų pagrindinių taisyklių nuostatomis. Iš tokio bendro aiškinimo matyti, kad komerciniams pranešimams, skelbiamiems teikiant žiniasklaidos paslaugas, taikomos tik Žiniasklaidos paslaugų įstatymo specialiosios nuostatos.

215

Antra, ši valstybė narė teigia, kad Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalis yra ne transliavimą draudžianti nuostata, o veikiau, remiantis proporcingo ribojimo principu, pateisinama ir būtina nepilnamečių apsaugos nuostata.

216

Trečia, pačioje Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatytas diskriminacijos draudimas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2010/13 9 straipsnio 1 dalies c punkto ii papunktį.

217

Vadinasi, Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalis neprieštarauja šio 9 straipsnio 1 dalies c punkto ii papunkčiui.

218

Pirmiausia primintina, kad pagal Direktyvos 2010/13 1 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktį komerciniai audiovizualiniai pranešimai patenka į sąvoką „audiovizualinės žiniasklaidos paslauga“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą.

219

Minėtos direktyvos 1 straipsnio 1 dalies h punkte pateikta plati sąvokos „komercinis audiovizualinis pranešimas“ apibrėžtis, kaip nurodyta jos 31 konstatuojamojoje dalyje. Ši sąvoka apibrėžiama kaip „vaizdai, lydimi arba nelydimi garso, skirti tiesiogiai arba netiesiogiai reklamuoti prekes, paslaugas ar ekonominę veiklą vykdančio fizinio arba juridinio asmens įvaizdį“, tokie vaizdai „lydi programą <…> ar yra į j[ą] įtraukiami už užmokestį arba kitą panašų atlygį, arba savireklamos tikslais“, o komercinių audiovizualinių pranešimų formos „apima, inter alia, televizijos reklamą, rėmimą, teleparduotuvę ir prekių rodymą“.

220

Be to, Direktyvos 2010/13 9 straipsnio 1 dalies c punkto ii papunktyje numatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad jų jurisdikcijai priklausančių žiniasklaidos paslaugų teikėjų perduodamuose komerciniuose audiovizualiniuose pranešimuose nebūtų diskriminacijos dėl lyties, rasinės ar etninės kilmės, pilietybės, religijos arba tikėjimo, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos arba tokia diskriminacija nebūtų skatinama.

221

Šio 9 straipsnio 1 dalies c punkto ii papunktyje Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė draudimo pagrindą, be kita ko, diskriminaciją dėl lyties ir seksualinės orientacijos, kuris neatsiejamas nuo pareigos laikytis nediskriminavimo principo (pagal analogiją žr. 2025 m. birželio 26 d. Sprendimo Makeleio ir Zougla, C‑555/23 ir C‑556/23, EU:C:2025:484, 70 punktą).

222

Taigi minėto 9 straipsnio 1 dalies c punkto ii papunkčiu jo taikymo srityje sukonkretinamas bendrasis nediskriminavimo principas, dabar įtvirtintas Chartijos 21 straipsnyje, pagal kurį draudžiama bet kokia diskriminacija, be kita ko, dėl lyties ir seksualinės orientacijos, o, kaip priminta šio sprendimo 131 punkte, šis draudimas, kaip bendrasis Sąjungos teisės principas, yra privalomojo pobūdžio.

223

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pagal Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalį „[d]raudžiama padaryti prieinamą jaunesniems nei 18 metų asmenims reklamą, kurioje be reikalo vaizduojamas seksualumas arba skatinama ar vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ir homoseksualumas“.

224

Šiuo klausimu, pirma, reikia atmesti Vengrijos argumentą, kad šio 8 straipsnio 1a dalyje nurodyta reklama, skleidžiama teikiant žiniasklaidos paslaugas, turėtų būti aiškinama atsižvelgiant į Žiniasklaidos paslaugų įstatymą ir 2010 m. Įstatymą Nr. CIV dėl spaudos laisvės ir žiniasklaidos transliuojamam turiniui taikomų pagrindinių taisyklių, todėl ši nuostata nepatenka į Direktyvos 2010/13 materialinę taikymo sritį.

225

Atsižvelgiant į labai plačią minėto 8 straipsnio 1a dalyje vartojamos sąvokos „reklama“ apimtį, konstatuotina, kad ši sąvoka gali patekti į sąvokos „komercinis audiovizualinis pranešimas“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies h punktą, apimtį, nes, kaip priminta šio sprendimo 219 punkte, pastaroji sąvoka gali apimti, be kita ko, televizijos reklamą ir prekių rodymą.

226

Tokiomis aplinkybėmis negalima pritarti Vengrijos teiginiui, kad komerciniams pranešimams, skelbiamiems teikiant žiniasklaidos paslaugas, taikomos tik Žiniasklaidos paslaugų įstatymo specialiosios nuostatos.

227

Antra, reikia patikrinti, ar Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalimi pažeidžiamas Direktyvos 2010/13 9 straipsnio 1 dalies c punkto ii papunktis.

228

Kaip matyti iš šio sprendimo 133 punkte primintos suformuotos jurisprudencijos, diskriminacija dėl lyties negali apsiriboti vien diskriminacija dėl asmens priklausymo vienai ar kitai lyčiai. Šis direktyvos straipsnis, atsižvelgiant į jo tikslą ir saugomų teisių pobūdį, taikytinas ne tik diskriminacijai, atsirandančiai suinteresuotajam asmeniui pakeitus lytį, t. y. atlikus lyties keitimo operaciją, bet ir diskriminacijai dėl prigimtinės lyties neatitinkančios lytinės tapatybės.

229

Kadangi Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalis besąlygiškai užkerta kelią padaryti prieinamą jaunesniems nei 18 metų asmenims reklamą, kurioje skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ar homoseksualumas, ši nuostata turi būti laikoma įtvirtinančia tiesioginę diskriminaciją dėl lyties ir seksualinės orientacijos. Iš tiesų dėl šioje nuostatoje numatyto draudimo į jos taikymo sritį patenkantys audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjai praktiškai verčiami diskriminuoti dėl lyties ir seksualinės orientacijos, nes iš jų atimta bet kokia galimybė padaryti prieinamą tiems asmenims tokią reklamą.

230

Taigi šio 8 straipsnio 1a dalyje įtvirtintu draudimu padaryti prieinamą nepilnamečiams tokią reklamą pažeidžiamas Direktyvos 2010/13 9 straipsnio 1 dalies c punkto ii papunktis, aiškinamas atsižvelgiant į Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje numatytą bet kokios diskriminacijos dėl lyties ir seksualinės orientacijos draudimą.

231

Ši diskriminacija negali būti pateisinama atsižvelgiant į šios valstybės narės nurodytą bendrojo intereso tikslą, t. y. apsaugoti nepilnamečius nuo, kaip teigiama, žalingo turinio reklamos.

232

Žinoma, kaip matyti iš Direktyvos 2010/13 104 konstatuojamosios dalies, Sąjungos teisės aktų leidėjas pabrėžė, kad nepilnamečių apsauga nuo jiems galinčio pakenkti audiovizualinio turinio yra bendrojo intereso tikslas, kuriam taikytina aukšto lygio apsauga (šiuo klausimu žr. 2023 m. kovo 23 d. Sprendimo Booky.fi, C‑662/21, EU:C:2023:239, 40 punktą).

233

Vis dėlto analogiškai tam, kas konstatuota šio sprendimo 135–162 punktuose, nepilnamečiai gali būti tinkamai apsaugoti nuo jų amžiui nepritaikytų programų, neįtvirtinus tiesioginės diskriminacijos dėl lyties ir seksualinės orientacijos, kaip antai numatytos Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 8 straipsnio 1a dalyje, kuria pažeidžiama Chartijos 21 straipsnio 1 dalies esmė.

234

Dėl tų pačių motyvų šio 8 straipsnio 1a dalis taip pat negali būti laikoma priemone, kuria siekiama užkirsti kelią žalingam psichiniam ar doroviniam poveikiui nepilnamečiams, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalies g punktą.

235

Tokiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad pirmojo pagrindo trečia dalis yra pagrįsta.

236

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmasis pagrindas yra pagrįstas.

237

Antrojo pagrindo pirmoje dalyje Komisija tvirtina, kad Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 2 dalį.

238

Ji pažymi, kad pagal Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnį draudžiama padaryti prieinamą jaunesniems nei 18 metų asmenims turinį, kuriuo skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ar homoseksualumas.

239

Visų pirma ši institucija teigia, kad šis 6/A straipsnis patenka į Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 2 dalyje nurodyto draudimo taikymo sritį, nes pagal šią dalį nereikalaujama, kad nacionalinė nuostata būtų aiškiai ar išimtinai taikoma informacinės visuomenės paslaugoms.

240

Šiuo klausimu, pirma, Vaikų apsaugos įstatymo nuostatos gali daryti tiesioginį poveikį informacinės visuomenės paslaugoms, nes šios direktyvos 2 straipsnio a punkte tokios paslaugos apibrėžtos plačiai.

241

Antra, kaip matyti iš 2022 m. liepos 14 d. Sprendime ASADE (C‑436/20, EU:C:2022:559, 63 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) suformuotos jurisprudencijos, viešojo intereso paslaugos, teikiamos nesiekiant pelno ir konkuruojančios su pelno siekiančių subjektų siūlomomis paslaugomis, gali būti laikomos ekonomine veikla, kaip ji suprantama pagal SESV 57 straipsnį.

242

Trečia, Vengrijos nurodyta aplinkybė, kad subjektai, kuriems taikomas Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnis, gali vykdyti ir tam tikrą neekonominę veiklą, neturi reikšmės šiuo klausimu, nes šie subjektai visada gali užsiimti kita veikla, teikdami informacinės visuomenės paslaugas. Be to, tai, kad minėti subjektai yra privatūs paslaugų teikėjai, nedraudžia jų veiklos kvalifikuoti kaip paslaugų teikimo.

243

Ketvirta, atsižvelgiant į jurisprudenciją, suformuotą 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendime Papasavvas (C‑291/13, EU:C:2014:2209, 28 punktas) ir 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendime Mc Fadden (C‑484/14, EU:C:2016:689, 41 punktas), neturi reikšmės ir aplinkybė, kad už paslaugą atlygina trečiasis asmuo, o ne jos gavėjas.

244

Galiausiai, penkta, Direktyvos 2000/31 4 straipsnio 2 dalis neturi jokios reikšmės nagrinėjamu atveju, nes Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnyje įtvirtintas reikalavimas, o ne leidimų išdavimo tvarka.

245

Be to, Komisija teigia, kad Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnis patenka į sąvoką „koordinuojama sritis“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio h punktą, apimantį valstybių narių teisinėse sistemose nustatytus reikalavimus, kurie taikomi informacinės visuomenės paslaugų teikėjams arba informacinės visuomenės paslaugoms, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra bendro pobūdžio, ar konkrečiai jiems skirti.

246

Galiausiai Vaikų apsaugos įstatymas, kaip numatyta jo 1 straipsnio 1 dalyje, taikomas įvairioms viešosioms ar privačioms organizacijoms, fiziniams ir juridiniams asmenims, atsakingiems už vaikų apsaugą, taip pat kitoms juridinio asmens statuso neturinčioms organizacijoms, prisidedančioms prie vaikų teisių ir teisėtų interesų įgyvendinimo bei tėvų pareigų vykdymo. Šio įstatymo taikymas privačioms organizacijoms kyla iš jo 5 straipsnio s punkto sc–se papunkčių, kuriuose nurodyti „nevalstybiniai“ valdytojai.

247

Tai reiškia, kad įvairioms viešosioms ar privačioms organizacijoms ir fiziniams bei juridiniams asmenims užkertamas kelias teikti informacinės visuomenės paslaugas arba jomis naudotis, pavyzdžiui, internetu pirkti knygas ar elektroninės žiniasklaidos paslaugas, jeigu jomis teikiamu turiniu skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ar homoseksualumas. Šie paslaugų teikėjai turi arba pašalinti tokį turinį iš minėtų paslaugų, arba visiškai atsisakyti jas teikti.

248

Taigi Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsniu draudžiamas, trukdomas arba daromas mažiau patrauklus informacinės visuomenės paslaugų iš kitos valstybės narės teikimas, taip pažeidžiant Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 2 dalį.

249

Vengrija visų pirma atsikerta, kad Vaikų apsaugos įstatymo taikymo sritis neapima informacinės visuomenės paslaugų, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2000/31 2 straipsnio a punktą, teikimo, nes šiame įstatyme reglamentuojamos paslaugos nėra ekonominio pobūdžio, o pagal sąvoką „paslauga“, kaip ji suprantama pagal Sąjungos teisę, reikalaujama, kad tokia paslauga būtų teikiama už atlygį vykdant ekonominę veiklą.

250

Pirma, ji nurodo, kad paslaugos, patenkančios į Vaikų apsaugos įstatymo taikymo sritį, apima paslaugas, kurių ekonominis pobūdis nėra lemiamas veiksnys, nes šis įstatymas taikomas valstybės teikiamoms paslaugoms socialinėje srityje.

251

Antra, Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnis taikomas ne elektroninėmis priemonėmis teikiamoms paslaugoms, t. y. būtinosioms vaikų gerovės ir specializuotoms vaikų apsaugos paslaugoms, kurios apima pinigines išmokas, taip pat išmokas natūra ir asmens priežiūrą. Komisija neįrodė, kad egzistuoja konkuruojančios paslaugos, kaip jos suprantamos pagal SESV 57 straipsnį, ir nenurodė, kokiai su vaikų gerove susijusių būtinųjų paslaugų ir vaikų apsaugos specializuotų paslaugų daliai ši nuostata galėtų būti taikoma.

252

Vadinasi, nėra ryšio tarp Direktyvos 2000/31 ir Vaikų apsaugos įstatymo, nes šiuo įstatymu ribojamas ne pirkimas internetu kaip informacinės visuomenės paslauga, o galimai žalingo turinio padarymas prieinamo vaikams ir tokio turinio naudojimas švietimo veikloje. Pagal SESV 165 straipsnį švietimo veikla ir jos turinio apibrėžimas priklauso išimtinei valstybių narių kompetencijai. Taigi šis įstatymas nepažeidžia šios direktyvos ar jos 3 straipsnio 2 dalies.

253

Trečia, Komisijos pozicija, kad draudimai, kurie nėra konkrečiai skirti informacinės visuomenės paslaugoms, patenka į minėtos direktyvos taikymo sritį, yra klaidinga. Tai patvirtina tos pačios direktyvos 4 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta, kad jos 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas gauti išankstinį leidimą neprieštarauja leidimų schemoms, kurios nėra konkrečiai ir išimtinai skirtos informacinės visuomenės paslaugoms.

254

Be to, Vengrija teigia, kad net darant prielaidą, jog Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnis apima „informacinės visuomenės paslaugas“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2000/31, šis straipsnis nepriskiriamas prie šia direktyva koordinuojamos srities.

255

Pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio h punkto ii papunkčio trečią įtrauką koordinuojama sritis neapima „reikalavim[ų], taikom[ų] paslaugoms, kurios neteikiamos elektroninėmis priemonėmis“. Taigi tam, kad būtų taikoma ta direktyva, joje numatytų informacinės visuomenės paslaugų laisvo judėjimo apribojimai turi būti konkrečiai ir išimtinai skirti minėtoms paslaugoms. Šiame 6/A straipsnyje numatytos paslaugos apima paslaugas, kurios nėra teikiamos elektroninėmis priemonėmis.

256

Galiausiai Vengrija nurodo, kad Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnis nereiškia, kad paslaugų teikėjai, kuriems taikoma ši nuostata, turi pašalinti atitinkamą turinį arba atsisakyti teikti šias tarpvalstybines paslaugas, nes minėtoje nuostatoje tik numatyta, kad į jos taikymo sritį patenkančios organizacijos ir asmenys negali pateikti tokio turinio nepilnamečiams susiklosčius šio įstatymo reglamentuojamiems teisiniams santykiams.

257

Pirmiausia primintina, kad Direktyva 2000/31, kaip numatyta jos 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse, siejamose su šios direktyvos 8 konstatuojamąja dalimi, siekiama prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo sukuriant teisinį pagrindą, kuriuo užtikrinamas laisvas informacinės visuomenės paslaugų judėjimas tarp valstybių narių, derinant, kiek tai būtina šiam tikslui pasiekti, tam tikras šioms paslaugoms taikomas nacionalines nuostatas.

258

Minėtos direktyvos 2 straipsnio a punkte, siejamame su Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies b punktu, „informacinės visuomenės paslaugos“ apibrėžiamos kaip „paprastai už atlyginimą per atstumą, elektroninėmis priemonėmis ir asmenišku paslaugų gavėjo prašymu teikiama paslauga“, turint omenyje tai, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2000/31 18 konstatuojamosios dalies, šios paslaugos apima įvairią internetu vykdomą ekonominę veiklą.

259

Direktyvos 2000/31 3 straipsnis yra esminė nuostata šia direktyva nustatytoje struktūroje ir sistemoje, nes jame įtvirtintas kontrolės kilmės valstybėje narėje principas, jis taip pat nurodytas jos 22 konstatuojamojoje dalyje, numatančioje, kad „informacinės visuomenės paslaugos turi būti prižiūrimos pačių paslaugų teikėjų [jų kilmės vietoje]“ (2023 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Google Ireland ir kt., C‑376/22, EU:C:2023:835, 40 punktas).

260

Pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalį kiekviena valstybė narė užtikrina, kad informacinės visuomenės paslaugos, kurias teikia jos teritorijoje įsisteigęs paslaugų teikėjas, atitiktų toje valstybėje narėje taikomas nacionalines nuostatas, priklausančias koordinuojamai sričiai, o ši sritis, kaip numatyta tos pačios direktyvos 2 straipsnio h punkte, apima valstybių narių teisinėse sistemose nustatytus reikalavimus, kurie taikomi informacinės visuomenės paslaugų teikėjams arba informacinės visuomenės paslaugoms, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra bendro pobūdžio, ar konkrečiai jiems skirti.

261

Pagal Direktyvos 2000/31 2 straipsnio h punkto i papunkčio antrą įtrauką „koordinuojama sritis“ yra susijusi su reikalavimais, kuriuos reikia atitikti vykdant informacinės visuomenės paslaugos teikimo veiklą, kaip antai reikalavimais, be kita ko, dėl paslaugų teikėjo elgesio, paslaugos kokybės ar turinio, „įskaitant tuos, kurie taikomi reklamai“.

262

Šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad valstybės narės negali dėl koordinuojamai sričiai priskiriamų priežasčių riboti laisvės teikti informacinės visuomenės paslaugas iš kitos valstybės narės.

263

Taigi minėta direktyva grindžiama kontrolės kilmės valstybėje narėje ir tarpusavio pripažinimo principų taikymu, todėl jos 2 straipsnio h punkte apibrėžtoje koordinuojamojoje srityje informacinės visuomenės paslaugos reglamentuojamos tik toje valstybėje narėje, kurios teritorijoje yra įsisteigę šių paslaugų teikėjai (2023 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Google Ireland ir kt., C‑376/22, EU:C:2023:835, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

264

Nagrinėjamu atveju Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnyje numatyta, kad, „[s]iekiant užtikrinti šio įstatymo tikslus ir vaiko teises, draudžiama padaryti prieinamą jaunesniems nei 18 metų asmenims pornografinį turinį ir turinį, kuriuo be reikalo vaizduojamas seksualumas arba skatinama ar vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ar homoseksualumas“.

265

Siekiant įvertinti, ar šia nuostata ribojama laisvė teikti informacinės visuomenės paslaugas iš kitos valstybės narės, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 2 dalį, pirma, reikia patikrinti, ar šiame 6/A straipsnyje nurodytos paslaugos patenka į sąvoką „informacinės visuomenės paslaugos“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio a punktą.

266

Šiuo klausimu nekyla abejonių, kad tame 6/A straipsnyje nurodytas turinys gali būti teikiamas per atstumą, elektroninėmis priemonėmis ir asmenišku paslaugų gavėjo prašymu, kaip tai suprantama pagal šio 2 straipsnio a punktą, siejamą su Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies b punktu.

267

Dėl sąlygos, kad šis turinys turi būti teikiamas „paprastai už atlyginimą“, primintina, kad paprastai už atlygį teikiamos paslaugos yra ekonominė veikla, nes labiausiai atlygį apibūdina faktas, kad tai yra ekonominis atlyginimas už atitinkamą paslaugą, tačiau nereikalaujama, kad atlygį mokėtų paslaugos gavėjas (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Mc Fadden, C‑484/14, EU:C:2016:689, 41 punktą ir 2022 m. liepos 14 d. Sprendimo ASADE, C‑436/20, EU:C:2022:559, 60 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

268

Be to, paslaugos, kurios nesusijusios su viešosios valdžios prerogatyvų vykdymu, bet teikiamos už atlygį siekiant užtikrinti viešąjį interesą ir nesiekiant pelno ir konkuruoja su pelno siekiančių subjektų siūlomomis paslaugomis, gali būti pripažintos ekonomine veikla (2022 m. liepos 14 d. Sprendimo ASADE, C‑436/20, EU:C:2022:559, 63 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

269

Kaip pažymėta generalinės advokatės išvados 323 punkte, laisve teikti informacinės visuomenės paslaugas naudojasi ir paslaugų teikėjas, ir jų gavėjas (pagal analogiją žr. 2009 m. spalio 6 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑153/08, EU:C:2009:618, 29 punktą ir 2023 m. kovo 2 d. Sprendimo Recreatieprojecten Zeeland ir kt., C‑695/21, EU:C:2023:144, 13 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

270

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į platų asmenų, kuriems gali būti taikomas Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnis, ratą, negalima atmesti galimybės, kad, priešingai, nei teigia Vengrija, kai kurie iš jų vykdydami veiklą pagal šį 6/A straipsnį teikia ekonominio pobūdžio paslaugas, todėl jos patenka į sąvoką „informacinės visuomenės paslaugos“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2000/31.

271

Taigi negalima pritarti šios valstybės narės argumentui, kad Vaikų apsaugos įstatymas taip pat taikomas turiniui, naudojamam švietimo veikloje, kuri pagal SESV 165 straipsnį priklauso išimtinei valstybių narių kompetencijai.

272

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad nors Sąjungos teisė neriboja šios valstybių narių kompetencijos nustatyti tiek mokymo turinį ir švietimo sistemos organizavimą, gerbiant jų kultūrų ir kalbų įvairovę, tiek profesinio rengimo turinį ir organizavimą, kaip matyti iš SESV 165 straipsnio 1 dalies ir 166 straipsnio 1 dalies, tai nepaneigia to, kad naudodamosi šia kompetencija valstybės narės turi laikytis Sąjungos teisės, ypač jos nuostatų, susijusių su laisve teikti paslaugas (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo A (Pagalba neįgaliajam), C‑679/16, EU:C:2018:601, 58 punktą ir 2022 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Cilevičs ir kt., C‑391/20, EU:C:2022:638, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

273

Be to, Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnis gali lemti tai, kad asmenys, patenkantys į jo taikymo sritį, negalės naudotis, pavyzdžiui, švietimo tikslais, informacinės visuomenės paslaugomis tuo atveju, kai teikiamos šioje nuostatoje nurodytos paslaugos, net jeigu šių paslaugų jie patys neteikia. Atsižvelgiant į šio sprendimo 269 punkte primintą jurisprudenciją, tokios paslaugos turi būti laikomos „informacinės visuomenės paslaugomis“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2000/31 2 straipsnio a punktą, taigi patenkančiomis į šios direktyvos taikymo sritį.

274

Antra, reikia išnagrinėti, ar Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnis patenka į sąvoką „koordinuojama sritis“, kaip ji suprantama pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio h punktą.

275

Kaip matyti iš šio sprendimo 260 ir 261 punktų, koordinuojama sritis, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2000/31 2 straipsnio h punktą, siejamą su jos 21 konstatuojamąja dalimi, apima valstybių narių teisinėse sistemose nustatytus reikalavimus, kurie taikomi informacinės visuomenės paslaugų teikėjams arba informacinės visuomenės paslaugoms, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra bendro pobūdžio, ar konkrečiai jiems skirti, jeigu šie reikalavimai atitinka šiame straipsnyje nurodytas sąlygas.

276

Pagal Direktyvos 2000/31 2 straipsnio h punkto i papunkčio antrą įtrauką „koordinuojama sritis“ yra susijusi su reikalavimais, kuriuos reikia atitikti vykdant informacinės visuomenės paslaugos teikimo veiklą, kaip antai reikalavimais dėl paslaugų teikėjo elgesio, paslaugos kokybės ar turinio.

277

Šiuo klausimu pažymėtina, kad Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnyje įtvirtinti reikalavimai, draudžiantys pateikti tam tikrą turinį nepilnamečiams ir dėl to laikytini nustatančiais paslaugų, kurios gali būti teikiamos kaip informacinės visuomenės paslaugos, turinio apribojimus, yra susiję su informacinės visuomenės paslaugos teikimo veiklos vykdymu, pavyzdžiui, reikalavimai dėl paslaugos turinio, kaip numatyta šio 2 straipsnio h punkto i papunkčio antroje įtraukoje. Taigi jie patenka į koordinuojamą sritį, kaip ji suprantama pagal minėto 2 straipsnio h punktą.

278

Visų pirma šios išvados nepaneigia Vengrijos nurodyta aplinkybė, kad šiame įstatyme konkrečiai nereglamentuojamos informacinės visuomenės paslaugos. Iš tiesų ši aplinkybė neturi reikšmės, atsižvelgiant į bendrą tame įstatyme numatytų reikalavimų, kurie, kaip nurodyta pirmesniame šio sprendimo punkte, patenka į minėtos direktyvos 2 straipsnio h punkto taikymo sritį, pobūdį.

279

Be to, negalima pritarti ir šios valstybės narės argumentui, kad paslaugos, kurioms taikomas Vaikų apsaugos įstatymas, apima paslaugas, teikiamas ne elektroninėmis priemonėmis, o užtikrinant išmokas natūra ir asmens priežiūrą, nes minėta valstybė narė neįrodė, kad, nepaisant labai plačios šio įstatymo 6/A straipsnio formuluotės, šios paslaugos jokiais atvejais negali būti teikiamos elektroninėmis priemonėmis.

280

Vadinasi, reikia pripažinti, kad minėtame 6/A straipsnyje numatytas įvairias paslaugas apimantis draudimas taip pat gali būti taikomas paslaugoms, teikiamoms elektroninėmis priemonėmis.

281

Trečia, konstatuotina, kad šiuo draudimu ribojamas laisvas informacinės visuomenės paslaugų iš kitos valstybės narės judėjimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 2 dalį, nes toks draudimas sumažina kitoje valstybėje narėje įsisteigusių paslaugų teikėjų galimybę teikti minėto draudžiamo turinio paslaugas Vengrijoje gyvenantiems potencialiems klientams, todėl veikla, kurią sudaro tokių paslaugų teikimas šioje valstybėje narėje, tampa mažiau patraukli.

282

Antrojo pagrindo antrojo dalyje Komisija tvirtina, kad Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 2 dalį.

283

Ji pažymi, kad pagal Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalį draudžiama padaryti prieinamą jaunesniems nei 18 metų asmenims reklamą, kurioje skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ar homoseksualumas.

284

Šioje nuostatoje reklamuotojams, įskaitant tuos, kurie įsisteigę kitose valstybėse narėse, įtvirtinti nauji įpareigojimai, kuriais ribojama jų laisvė teikti paslaugas. Šiuo klausimu siekiant įrodyti ribojimą, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 2 dalį, pakanka, kad teisės aktai būtų taikomi informacinės visuomenės paslaugoms ir galėtų uždrausti, trukdyti ar padaryti mažiau patrauklų naudojimąsi laisve teikti paslaugas. Nacionalinės teisės aktai, draudžiantys tam tikrą turinį, net jeigu juose nėra įtvirtintas reklamos draudimas, gali riboti laisvą paslaugų judėjimą paslaugų teikėjams ir gavėjams.

285

Nagrinėjamu atveju, pirma, Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalis taikoma informacinės visuomenės paslaugoms, kaip jos suprantamos pagal šią direktyvą.

286

Antra, kadangi minėtos direktyvos 2 straipsnio h punkto i papunkčio antroje įtraukoje aiškiai nurodyti reikalavimai, kurie „taikomi reklamai“, Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalis taip pat patenka į koordinuojamą sritį, kaip ji suprantama pagal tą pačią direktyvą.

287

Žinoma, Direktyva 2000/31 suderinami tik tam tikri informacinės visuomenės paslaugų teikimo aspektai. Vis dėlto taikomas šios direktyvos 3 straipsnyje įtvirtintas kilmės šalies principas, įskaitant su juo susijusias procedūrines ir materialines taisykles. Šio principo taikymas tik minėtos direktyvos 6–8 straipsniuose, susijusiuose su komerciniais pranešimais, nurodytoms sritims prieštarautų jos 3 straipsnio 2 dalyje numatyto bendrojo draudimo riboti laisvą informacinės visuomenės paslaugų judėjimą formuluotei, tikslui ir sistemai.

288

Vengrija primena, pirma, kad Direktyva 2000/31, kaip matyti iš jos 10 konstatuojamosios dalies, užtikrinamas tik minimalus suderinimas, kuris nedaro poveikio bendrojo intereso tikslų, būtent Komercinės reklamos įstatyme numatyto nepilnamečių apsaugos tikslo, apsaugos lygiui.

289

Tai, kad daugelyje valstybių narių reklamai taikomos specialios nepilnamečiams skirtos nuostatos ir draudimai, rodo, kad šios nuostatos nedaro mažiau patrauklaus tarpvalstybinio paslaugų teikimo informacijos ir ryšių srityje, be to, tokį aiškinimą patvirtina šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalis.

290

Antra, sąvoka „koordinuojama sritis“, kaip ji suprantama pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio h punktą, neapima reikalavimų, susijusių su informacinės visuomenės paslaugomis, kurie nėra papildomas ir neatskiriamas šių paslaugų elementas. Vadinasi, ta direktyva neturėtų būti trukdoma valstybėms narėms priimti nepilnamečių apsaugos priemonių.

291

Pirma, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju Vengrija neneigia, jog Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalyje nurodytos reklamos paslaugos gali būti laikomos „informacinės visuomenės paslaugomis“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2000/31 2 straipsnio a punktą, siejamą su Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies b punktu, todėl patenka į Direktyvos 2000/31 taikymo sritį.

292

Antra, atsižvelgiant į šio sprendimo 261 punkte primintą sąvokos „koordinuojama sritis“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2000/31 2 straipsnio h punkto i papunkčio antrą įtrauką, apimtį, pabrėžtina, kad šio 8 straipsnio 1a dalyje įtvirtintas draudimas padaryti prieinamą nepilnamečiams reklamą, kurioje skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ar homoseksualumas, iš tiesų patenka į šią sąvoką, nes joje aiškiai nurodyti „reikalavimai dėl paslaugų kokybės arba turinio, įskaitant tuos, kurie taikomi reklamai“.

293

Tokiomis aplinkybėmis negalima pritarti Vengrijos argumentui, kad minėto 8 straipsnio 1a dalis nėra konkrečiai skirta informacinės visuomenės paslaugoms ir nepriklauso „koordinuojamai sričiai“ dėl to, kad ši sritis neapima reikalavimų, susijusių su informacinės visuomenės paslaugomis, kurie nėra papildomas ir neatskiriamas šių paslaugų elementas.

294

Iš tiesų, remiantis Direktyvos 2000/31 2 straipsnio h punkto formuluote, sąvoka „koordinuojama sritis“ apima valstybių narių teisinėse sistemose nustatytus reikalavimus, kurie taikomi informacinės visuomenės paslaugų teikėjams arba informacinės visuomenės paslaugoms, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra bendro pobūdžio, ar konkrečiai jiems skirti.

295

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog nebūtina, kad visu reikalavimu būtų „konkrečiai siekiama“ reglamentuoti informacinės visuomenės paslaugas, nes pakanka, kad tik tam tikromis šio reikalavimo nuostatomis būtų siekiama šio tikslo arba paskirties (pagal analogiją žr. 2019 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo VG Media, C‑299/17, EU:C:2019:716, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

296

Trečia, pažymėtina, kad Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalimi ribojamas laisvas informacinės visuomenės paslaugų, teikiamų iš kitos valstybės narės, judėjimas, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalį, nes ši nacionalinė nuostata, draudžianti padaryti prieinamą nepilnamečiams reklamą, kurioje skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ar homoseksualumas, daro mažiau patrauklų naudojimąsi laisve teikti paslaugas.

297

Komisija teigia, kad Vengrija negali pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalį nukrypti nuo šio straipsnio 2 dalyje numatyto draudimo riboti informacinės visuomenės paslaugas iš kitų valstybių narių.

298

Draudimas padaryti prieinamą nepilnamečiams turinį ar reklamą, kuriais skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ir homoseksualumas, kaip numatyta tiek Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnyje, tiek Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalyje, negali būti laikomas būtinu atsižvelgiant į šio 3 straipsnio 4 dalyje nurodytus bendrojo intereso tikslus.

299

Nors vaiko apsauga ir vieno iš tėvų teisės ugdyti vaiką apsauga yra teisėtas viešasis interesas, vien remtis tuo nepakanka, kad būtų galima pateisinti nukrypimą nuo draudimo riboti laisvą informacinės visuomenės paslaugų judėjimą, nes valstybės narės negali savo nuožiūra apibrėžti sąvokų „viešoji tvarka“, „visuomenės saugumas“ ar „visuomenės sveikata“. Atsižvelgiant į 2019 m. vasario 14 d. Sprendimą Milivojević (C‑630/17, EU:C:2019:123), kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybėmis reikia konkrečiai įrodyti, kad yra realus ir pakankamai didelis pavojus pagrindiniam visuomenės interesui.

300

Vengrija teigia, kad pati Komisija savo ieškinyje pripažino, jog nepilnamečių apsaugos tikslas aiškiai nurodytas kaip vienas iš bendrojo intereso tikslų, galinčių pateisinti informacinės visuomenės paslaugų teikimo iš kitos valstybės narės apribojimą, kuris iš principo draudžiamas pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 2 dalį. Šio tikslo negalima veiksmingai pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis.

301

Vaikų apsaugos įstatymas ir Komercinės reklamos įstatymas yra būtini siekiant bendrojo intereso tikslo, t. y. apsaugoti nepilnamečius ir tėvų teisę priimti sprendimus dėl savo vaikų švietimo.

302

Dėl realaus ir pakankamai didelio pavojaus pagrindiniam visuomenės interesui buvimo Vengrija pažymi, kad valstybės narės turi diskreciją nustatyti priemones, kurių imamasi siekiant apsaugoti aptariamą tikslą, ir jų griežtumo lygį.

303

Pirmiausia primintina, kad pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies a punktą valstybės narės gali imtis priemonių taikyti šio 3 straipsnio 2 dalies išlygas konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai su sąlyga, kad, pirma, tos priemonės yra būtinos siekiant užtikrinti viešąją tvarką, visuomenės sveikatos apsaugą, visuomenės saugumą ar vartotojų apsaugą, antra, yra priimtos dėl informacinės visuomenės paslaugos, kuri realiai kenkia šiems tikslams arba kelia itin didelį pavojų, kad jų nebus paisoma, ir, trečia, yra proporcingos tiems tikslams (2025 m. vasario 27 d. Sprendimo Apothekerkammer Nordrhein, C‑517/23, EU:C:2025:122, 78 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

304

Remiantis pačia šio 3 straipsnio 4 dalies a punkto i papunkčio pirmos įtraukos formuluote, joje vartojama sąvoka „viešoji politika [tvarka]“ apima, be kita ko, „nepilnamečių apsaugą“, o tai atitinka tikslą, kuriuo nagrinėjamu atveju iš esmės remiasi Vengrija, siekdama pateisinti antrajame pagrinde nurodytus laisvo informacinės visuomenės paslaugų judėjimo apribojimus.

305

Vis dėlto pagal šio sprendimo 129–133 punktuose primintą jurisprudenciją valstybė narė negali remtis tokiu šios Direktyvos 2000/31 nuostatos aiškinimu, kuriuo būtų pažeistas bet kokios diskriminacijos dėl lyties ar seksualinės orientacijos draudimas, įtvirtintas Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje, nes šis draudimas, kaip bendrasis Sąjungos teisės principas, yra privalomojo pobūdžio.

306

Dėl motyvų, analogiškų išdėstytiesiems šio sprendimo 135–162 ir 229–233 punktuose, konstatuotina, kad tiek Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnyje, tiek Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalyje įtvirtinta tiesioginė diskriminacija dėl lyties ir seksualinės orientacijos, pažeidžiant šiomis nuostatomis Chartijos 21 straipsnio 1 dalies esmę.

307

Vadinasi, laisvės teikti informacinės visuomenės paslaugas iš kitos valstybės narės apribojimai, nustatyti atitinkamai Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnyje ir Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalyje, negali būti laikomi būtinais, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies a punkto i papunktį, siekiant užtikrinti teisėto nepilnamečių apsaugos tikslo įgyvendinimą.

308

Be to, bet kuriuo atveju pažymėtina, kad, kaip matyti iš pačios šios direktyvos 3 straipsnio 4 dalies a punkto ii papunkčio formuluotės, į šios nuostatos taikymo sritį gali patekti tik priemonės, „taikomos konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai“.

309

Ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad joje vartojama priemonių, „taikomų konkrečiai informacinės visuomenės paslaugai“, sąvoka neapima bendro ir abstraktaus pobūdžio priemonių, vienodai taikomų visiems bendrai apibūdintos konkrečių informacinės visuomenės paslaugų kategorijos paslaugų teikėjams (2024 m. gegužės 30 d. Sprendimo Airbnb Ireland ir Amazon Services Europe, C‑662/22 ir C‑667/22, EU:C:2024:432, 70 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

310

Nagrinėjamu atveju Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnis ir Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalis yra bendro ir abstraktaus pobūdžio priemonės, todėl neatitinka Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 4 dalies a punkto ii papunktyje numatytos sąlygos.

311

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad antrasis pagrindas yra pagrįstas.

312

Trečiojo pagrindo pirmoje dalyje Komisija tvirtina, kad Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2006/123 16, 19 straipsnius ir SESV 56 straipsnį.

313

Šiuo klausimu ji pažymi, kad pagal Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnį draudžiama padaryti prieinamą jaunesniems nei 18 metų asmenims turinį, kuriuo skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ar homoseksualumas, todėl šiuo 6/A straipsniu gali būti paveiktas tarpvalstybinių paslaugų teikimas.

314

Šis 6/A straipsnis taikomas informacinės visuomenės paslaugų teikimui ir apima ne tik valdžios įstaigų, bet ir fizinių bei juridinių asmenų, taip pat juridinio asmens statuso neturinčių organizacijų teikiamas paslaugas. Minėtas 6/A straipsnis skirtas valdžios ir privačioms įstaigoms, kurios prisideda prie vaikų teisių įgyvendinimo ir jų teisėtų interesų apsaugos, taip pat prie tėvų pareigų vykdymo.

315

Kadangi šios paslaugos taip pat gali būti teikiamos už atlygį, jas apima sąvoka „paslauga“, kaip ji suprantama pagal SESV ir Direktyvą 2006/123. Šiuo klausimu tai, kad teikiant paslaugą, patenkančią į Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnio taikymo sritį, nesiekiama pelno, net jeigu ją teikia privatūs subjektai, netrukdo jos kvalifikuoti kaip „paslaugos“, kaip ji suprantama pagal Sąjungos teisę. Tai matyti ir iš aiškios Vaikų apsaugos įstatymo 5 straipsnio s punkto se papunkčio formuluotės, kurioje daroma nuoroda į „sąlygas, būtinas vaikų gerovės ir jų apsaugos paslaugų teikimo veiklai vykdyti“.

316

Taigi kitoje valstybėje narėje įsisteigę paslaugų teikėjai gali teikti bet kuriam asmeniui vaikų priežiūros paslaugas Vengrijoje – tai gali būti ikimokyklinis ugdymas, priešmokyklinis ugdymas, individualios pamokos, pagalba šeimoje ar mokymo kursai.

317

Be to, kitų valstybių narių piliečiai gyvenimo Vengrijoje laikotarpiu naudojasi paslaugomis, kurioms taikomas šis 6/A straipsnis, nes Vaikų apsaugos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyti ir užsienio piliečių, kurie ilgiau kaip tris mėnesius šioje valstybėje narėje naudojasi teise laisvai judėti, vaikai.

318

Šių paslaugų tarpvalstybinio pobūdžio nepaneigia 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (OL L 94, 2014, p. 65), 114 konstatuojamoji dalis, nes ja nesiekiama apibrėžti Direktyvos 2006/123 ar SESV 56 straipsnio taikymo srities.

319

Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsniui taip pat negali būti taikoma išimtis pagal Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalį, nes šiuo 6/A straipsniu ribojama tiek laisvė teikti tarpvalstybines paslaugas, tiek laisvė jas gauti, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 16, 19 straipsnius ir SESV 56 straipsnį.

320

Konkrečiai kalbant, minėtas 6/A straipsnis negali patekti į tos direktyvos 2 straipsnio 2 dalies j punkte numatytą išimtį, pagal kurią ši direktyva netaikoma valstybės teikiamoms socialinėms paslaugoms, susijusioms su vaikų priežiūra. Ši išimtis netaikoma tiek privačių įstaigų šioje srityje teikiamoms paslaugoms, tiek apskritai vaikų priežiūrai.

321

Vengrija, pirma, atsikerta, kad Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnis taikomas tik institucinėje vaikų apsaugos sistemoje. Antra, paslaugos ir priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti vaikus, nėra už atlygį teikiamos ekonominio pobūdžio paslaugos ir bet kuriuo atveju patenka į Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies j punkte numatytą išimtį.

322

Tai, kad šias paslaugas teikia fiziniai ir juridiniai asmenys, taip pat kitos juridinio asmens statuso neturinčios organizacijos, nekeičia jų ne pelno pobūdžio, nes Vaikų apsaugos įstatymo 5 straipsnio s punkte nurodyti asmenys ir organizacijos, kurie turi teisę vykdyti vaikų gerovės stiprinimo ir jų apsaugos veiklą.

323

Taigi, net jei šias paslaugas teiktų valstybės įgalioti paslaugų teikėjai arba jos pripažintos labdaros organizacijos, tokiam teikimui būtų taikoma Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies j punkte numatyta išimtis. Vengrijos teigimu, šių paslaugų teikimas prilygsta socialinių paslaugų, susijusių su vaikų priežiūra ir parama šeimoms, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, teikimui. Ši valstybė narė priduria, kad privačioms organizacijoms, vykdančioms į šio įstatymo taikymo sritį nepatenkančią socialinio pobūdžio veiklą, jo 6/A straipsnis netaikomas. Be to, negalima teigti, kad pažeidžiamas šios direktyvos 19 straipsnis, t. y. kad ribojamas naudojimasis kitoje valstybėje narėje įsisteigusio teikėjo teikiama paslauga, nes Vaikų apsaugos įstatyme numatytos paslaugos gali būti teikiamos tik Vengrijoje.

324

Šiuo klausimu atsižvelgtina į Direktyvos 2014/24 114 konstatuojamąją dalį, kurioje priminta, kad „tam tikrų kategorijų paslaugų tarpvalstybinis aspektas dėl jų pobūdžio ir toliau išlieka nedidelis, t. y. kalbama apie tokias paslaugas, kurios vadinamos paslaugomis asmeniui, kaip antai tam tikras socialines, sveikatos ir švietimo paslaugas“.

325

Bet kuriuo atveju šio įstatymo 6/A straipsnis nedaro poveikio paslaugų teikėjų laisvei patekti į Vengrijos rinką, bet riboja nepilnamečių prieigą prie šioje nuostatoje nurodyto turinio tuo atveju, kai teikiamos paslaugos, kurioms taikomas tas įstatymas.

326

Pirmiausia dėl SESV 56 straipsnyje numatytos laisvės teikti paslaugas primintina, kad šios laisvės apimtis sukonkretinta, be kita ko, Direktyvoje 2006/123 (šiuo klausimu žr. 2024 m. gegužės 30 d. Sprendimo Airbnb Ireland ir Amazon Services Europe, C‑662/22 ir C‑667/22, EU:C:2024:432, 47 punktą).

327

Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, pirma, iš šios direktyvos 7 konstatuojamosios dalies iš esmės matyti, kad ja atliekamas selektyvus suderinimas siekiant sukurti bendrą teisinį pagrindą, kuris naudingas daugeliui paslaugų, kartu atsižvelgiant į kiekvienos veiklos rūšies ypatumus ir jų reglamentavimo sistemą. Antra, primintina, kad, kai sritis yra suderinta, visos tos srities nacionalinės priemonės turi būti vertinamos atsižvelgiant į tokios suderinimo priemonės nuostatas (2025 m. birželio 19 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Vaistinių reklama), C‑200/24, EU:C:2025:459, 65 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

328

Direktyvoje 2006/123, kaip nurodyta jos 1 straipsnio 1 dalyje, įtvirtintos bendrosios nuostatos, skirtos, be kita ko, laisvam paslaugų judėjimui palengvinti, kartu užtikrinant aukštą paslaugų kokybę.

329

Ši direktyva, kaip numatyta jos 2 straipsnio 1 dalyje, taikoma valstybėje narėje įsisteigusių teikėjų teikiamoms paslaugoms, o sąvoka „paslauga“ jos 4 straipsnio 1 punkte apibrėžta kaip „bet kokia savarankiška, paprastai už užmokestį atliekama ekonominė veikla, kaip nurodyta [SESV 57] straipsnyje“.

330

Vis dėlto į Direktyvos 2006/123 taikymo sritį pagal šio 2 straipsnio 2 dalį nepatenka tam tikros veiklos rūšys, būtent, remiantis jos a, i ir j punktais, neekonominio pobūdžio bendrų interesų paslaugos, veikla, susijusi su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, ir socialinės paslaugos, susijusios su vaikų priežiūra ir parama šeimoms.

331

Ši direktyva pagal jos 3 straipsnio 1 dalį taip pat netaikoma, jeigu jos nuostatos prieštarauja kito Sąjungos akto, reglamentuojančio specifinius teisės teikti paslaugą ar vykdyti paslaugos teikimo veiklą konkrečiuose sektoriuose ar užsiimant konkrečia profesija aspektus, nuostatai (2020 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Star Taxi App, C‑62/19, EU:C:2020:980, 78 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Vadinasi, kaip pažymėta generalinės advokatės išvados 330 punkte, minėtoje direktyvoje nustatytos bendrosios taisyklės, leidžiančios taikyti tarpusavio pripažinimo principą kitų nei audiovizualinės ar informacinės visuomenės paslaugų srityje.

332

Be to, minėtos direktyvos 16 straipsnio 1 dalies pirmose dviejose pastraipose numatyta, kad, pirma, valstybės narės gerbia teikėjų teisę teikti paslaugas ne toje valstybėje narėje, kurioje jie yra įsisteigę, ir, antra, valstybė narė, kurioje teikiama paslauga, savo teritorijoje užtikrina, be kita ko, nevaržomą teisę vykdyti paslaugų teikimo veiklą. Pagal šio 16 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą valstybės narės savo teritorijoje neapriboja teisės teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklos vykdymo jokiais reikalavimais, kurie neatitinka nediskriminavimo, būtinumo ir proporcingumo principų.

333

Pagal tos pačios direktyvos 16 straipsnio 3 dalį valstybė narė, į kurią paslaugų teikėjas atvyksta teikti savo paslaugų, turi teisę taikyti paslaugų teikimo reikalavimus, jeigu jie pateisinami, be kita ko, viešosios tvarkos sumetimais, kaip numatyta šio 16 straipsnio 1 dalyje.

334

Pagal Direktyvos 2006/123 19 straipsnį valstybės narės negali nustatyti paslaugų gavėjui reikalavimų, kuriais ribojamas naudojimasis kitoje valstybėje narėje įsisteigusio paslaugų teikėjo teikiama paslauga, be kita ko, pareigos pagal šio 19 straipsnio a punktą gauti jų kompetentingų institucijų leidimą arba pateikti joms deklaraciją.

335

Pirma, pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį ir atsižvelgiant į 2020 m. gruodžio 3 d. Sprendime Star Taxi App (C‑62/19, EU:C:2020:980) suformuotą jurisprudenciją reikia patikrinti, ar aplinkybė, kad Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnis, kaip konstatuota šio sprendimo 266–273 punktuose, yra teisės nuostata, taikoma „informacinės visuomenės paslaugoms“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2000/31 2 straipsnio a punktą, gali būti pagrindas netaikyti šiam 6/A straipsniui reikalavimų, kylančių iš Direktyvos 2006/123 ir SESV 56 straipsnio, nes Direktyvoje 2000/31 konkrečiai reglamentuojamas laisvas informacinės visuomenės paslaugų judėjimas.

336

Šiuo klausimu konstatuotina, kad, kaip matyti iš tų pačių šio sprendimo punktų, atsižvelgiant į platų asmenų, kuriems taikomas Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnis, ratą, apimantį ne tik paslaugų teikėjus, bet ir paslaugų, teikiamų vykdant į šio straipsnio taikymo sritį patenkančią veiklą, gavėjus, negalima atmesti galimybės, kaip iš esmės nurodyta generalinės advokatės išvados 331 punkte, kad draudimas padaryti prieinamą tame pačiame straipsnyje nurodytą turinį taikytinas teikiant kitas nei Direktyvoje 2000/31 numatytos informacinės visuomenės paslaugas.

337

Atsižvelgiant į Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 1 punktą, pagal kurį sąvoka „paslauga“ apima bet kokią savarankišką ekonominę veiklą, paprastai vykdomą už užmokestį, kaip nurodyta SESV 57 straipsnyje, tokiomis paslaugomis galėtų būti laikomos būtinosios vaikų apsaugos paslaugos Vengrijoje, kaip antai vaikų dienos priežiūros veikla.

338

Žinoma, Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnis taip pat skirtas valdžios ir privačioms įstaigoms, kurios prisideda prie vaikų teisių įgyvendinimo ir jų teisėtų interesų apsaugos bei tėvų pareigų vykdymo.

339

Vis dėlto, kaip teigia Komisija, tokios paslaugos gali būti teikiamos ir už atlygį.

340

Be šio sprendimo 267 ir 268 punktuose nurodytos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, šiuo klausimu primintina, kad neatmestina galimybė, jog viešoji įstaiga gali vykdyti kelių rūšių veiklą – tiek ekonominę, tiek neekonominę, su sąlyga, kad būtų išvengta rizikos, jog atsiras „kryžminė“ parama, t. y. jos ekonominė veikla bus finansuojama iš viešųjų lėšų, kurias ji gauna neekonominei veiklai vykdyti (šiuo klausimu žr. 2017 m. birželio 27 d. Sprendimo Congregación de Escuelas Pías Provincia Betania, C‑74/16, EU:C:2017:496, 51 punktą).

341

Taigi tokios Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnyje nurodytos ekonominės paslaugos patenka į sąvoką „paslauga“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 1 punktą.

342

Antra, reikia išnagrinėti, ar į Direktyvos 2006/123 taikymo sritį šios paslaugos nepatenka pagal jos 2 straipsnio 2 dalies j punktą, pagal kurį ši direktyva netaikoma, be kita ko, socialinėms paslaugoms, susijusioms su vaikų priežiūra.

343

Iš kartu aiškinamų šios nuostatos ir minėtos direktyvos 27 konstatuojamosios dalies matyti, kad tik „socialinės paslaugos“, atitinkančios dvi kumuliacines sąlygas, patenka į tokią sąvoką. Pirmoji sąlyga susijusi su vykdomos veiklos pobūdžiu, o antroji – su paslaugų teikėjo statusu; paslaugas gali teikti pati valstybė, jos pripažinta labdaros organizacija ar valstybės įgaliotas privatus paslaugų teikėjas (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Femarbel, C‑57/12, EU:C:2013:517, 42–44 punktus).

344

Šiuo klausimu privatus paslaugų teikėjas turi būti laikomas įgaliotu valstybės, jeigu jis turi „pareigą“ teikti jam pavestas socialines paslaugas (2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Femarbel, C‑57/12, EU:C:2013:517, 46 punktas).

345

Vengrija neįrodė, kad visas paslaugas ir konkrečias priemones, patenkančias į Vaikų apsaugos įstatymo taikymo sritį, teikia valstybė, jos pripažinta labdaros organizacija ar valstybės įgaliotas privatus paslaugų teikėjas.

346

Trečia, reikia išnagrinėti, ar Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnyje numatytas draudimas laikytinas reikalavimu, galinčiu apriboti laisvą paslaugų judėjimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2006/123.

347

Sąvoka „reikalavimas“ apibrėžiama šios direktyvos 4 straipsnio 7 punkte, pagal kurį ji apima bet kokį įpareigojimą, draudimą, sąlygą ar apribojimą, numatytus valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose arba pagal teismų praktiką, administracinę praktiką ar profesinių įstaigų taisykles, arba profesinių asociacijų ar kitų profesinių organizacijų kolektyvines taisykles, priimtas šioms naudojantis teisiniu savarankiškumu.

348

Ši apibrėžtis turi būti aiškinama atsižvelgiant į minėtos direktyvos 9 konstatuojamąją dalį, pagal kurią ši direktyva taikoma tik reikalavimams, kurie turi įtakos teisei teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklos vykdymui, todėl ji netaikoma reikalavimams, kurie konkrečiai nereglamentuoja tos veiklos arba nedaro jai konkretaus poveikio, bet tokių paslaugų teikėjai privalo jų laikytis kaip ir asmenys, veikiantys savo vardu (šiuo klausimu žr. 2018 m. sausio 30 d. Sprendimo X ir Visser, C‑360/15 ir C‑31/16, EU:C:2018:44, 123 punktą ir 2020 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Cali Apartments, C‑724/18 ir C‑727/18, EU:C:2020:743, 40 punktą).

349

Be to, pagal suformuotą jurisprudenciją laisvės teikti paslaugas apribojimais laikytini visi reikalavimai, dėl kurių naudotis šia laisve draudžiama, sunku ar ne taip patrauklu (šiuo klausimu žr. 2025 m. birželio 19 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Vaistinių reklama), C‑200/24, EU:C:2025:459, 71 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

350

Sąvoka „apribojimas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2006/123, apima priemones, kurių imasi valstybė narė ir kurios, nors taikomos visiems vienodai, daro poveikį kitų valstybių narių ūkio subjektų patekimui į rinką (2025 m. birželio 19 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Vaistinių reklama), C‑200/24, EU:C:2025:459, 72 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), nes draudžiama, apsunkinama ar daroma mažiau patraukli paslaugų teikėjo, įsisteigusio kitoje valstybėje narėje, kurioje jis teisėtai teikia panašias paslaugas, veikla (2013 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Konstantinides, C‑475/11, EU:C:2013:542, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

351

Atsižvelgiant į šio sprendimo 348–350 punktuose primintą jurisprudenciją, konstatuotina, kad Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsniu ne tik ribojama kitoje valstybėje narėje įsisteigusių paslaugų teikėjų galimybė teikti šiame straipsnyje nurodyto turinio paslaugas Vengrijoje gyvenantiems potencialiems klientams, bet ir tokių paslaugų gavimas daromas mažiau patrauklus į to straipsnio taikymo sritį patenkančių paslaugų gavėjams.

352

Vadinasi, šioje nuostatoje įtvirtintas draudimas yra reikalavimas, galintis apriboti laisvą paslaugų judėjimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2006/123.

353

Trečiojo pagrindo antroje dalyje Komisija tvirtina, kad Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2006/123 16, 19 straipsnius ir SESV 56 straipsnį.

354

Ji pažymi, kad pagal Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalį draudžiama padaryti prieinamą jaunesniems nei 18 metų asmenims reklamą, kurioje skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ar homoseksualumas, todėl ribojama laisvė teikti tarpvalstybines reklamos paslaugas.

355

Visų pirma Komisija teigia, kad šio 8 straipsnio 1a dalis daro poveikį ne tik ne internetu teikiamoms reklamos paslaugoms, kaip antai plakatų, reklamos pranešimų spaudoje ar lankstinukų kūrimui ir skelbimui, bet ir apskritai visai komercinei veiklai, kurią vykdant prekių ir paslaugų įsigijimas skatinamas pasitelkiant reklamą.

356

Taigi šio įstatymo 8 straipsnio 1a dalis taikoma reklamai, skleidžiamai tiek elektroninėmis, tiek fizinėmis ir kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, telefonu.

357

Vadinasi, minėto 8 straipsnio 1a dalyje nurodytos paslaugos patenka į Direktyvos 2006/123 ir SESV 56 straipsnio taikymo sritį. Šiuo klausimu nei šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis, nei jos 2 straipsnio 2 dalies c ir g punktuose įtvirtinta išimtis nagrinėjamu atveju netaikoma.

358

Be to, dėl laisvo paslaugų judėjimo ribojimo buvimo Komisija pažymi, pirma, kad nors to paties 8 straipsnio 1a dalyje apskritai nedraudžiama transliuoti jautraus turinio reklamos, pagal šią nuostatą uždraudžiama bet kokia reklama su nuorodomis ar užuominomis į turinį, kuriuo skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ir homoseksualumas.

359

Iš 2013 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Konstantinides (C‑475/11, EU:C:2013:542, 56 punktas) matyti, kad nacionalinės teisės aktais, kuriais uždrausta tam tikro turinio reklama, ribojama laisvė teikti paslaugas.

360

Šiuo klausimu, kaip matyti iš 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Corporación Dermoestética (C‑500/06, EU:C:2008:421, 33 ir 34 punktai) ir 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Komisija / Belgija (C‑577/10, EU:C:2012:814, 38 punktas), pakanka galimo ribojamojo poveikio, kad būtų nustatyta, jog esama ribojimo, apimančio ir priemones, galinčias atgrasyti nuo tarpvalstybinio paslaugų teikimo arba padaryti jį mažiau patrauklų.

361

Antra, Komisija nurodo, kad Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalis taip pat daro poveikį tarpvalstybinėms paslaugoms, kurios pačios nėra reklama, bet kurias lydi reklama, skatinanti arba vaizduojanti homoseksualumą, lyties keitimą ar prigimtinės lyties neatitinkančią lytinę tapatybę, t. y. „lydimoji reklama“.

362

Vengrija teigia, kad pagal šio 8 straipsnio 1a dalį taikomas ne internetu teikiamų reklamos paslaugų apribojimas savaime neleidžia daryti išvados, kad vykdyti komercinę veiklą yra sunku arba ne taip patrauklu.

363

Ši valstybė narė nurodo, kad minėto 8 straipsnio 1a dalimi siekiama ne nustatyti bendrą draudimą, o riboti reklamos, kurioje skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ir homoseksualumas, prieinamumą tikslinei jaunesnių nei 18 metų asmenų auditorijai. Tokio turinio skatinimas reiškia, kad tokie elgesio modeliai rodomi palankiau arba jie laikomi pranašesniais nei atitinkamoje visuomenėje visuotinai pripažintos lytinės normos. Taip būtų, pavyzdžiui, tuo atveju, kai reklama aiškiai skatintų nepilnamečius tapti homoseksualiais asmenimis arba pakeisti lytį.

364

Taigi to paties 8 straipsnio 1a dalyje nustatytas tik tam tikro nepilnamečiams skirtos reklamos turinio draudimas, tačiau ji neapima draudimo užsakyti, pirkti ar siūlyti tarpvalstybines reklamos paslaugas, kuriomis skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ar homoseksualumas.

365

Pirma, primintina, kad iš šio sprendimo 291 punkto matyti, jog Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalyje nurodytos reklamos paslaugos gali būti laikomos „informacinės visuomenės paslaugomis“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2000/31 2 straipsnio a punktą, siejamą su Direktyvos 2015/1535 1 straipsnio 1 dalies b punktu, todėl patenka į Direktyvos 2000/31 taikymo sritį.

366

Kaip pažymėta generalinės advokatės išvados 333 punkte, atsižvelgiant į ypač plačią šio 8 straipsnio 1a dalyje įtvirtinto draudimo taikymo sritį, apimančią „reklamą, kurioje <…> skatinama ar vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ir homoseksualumas“, negalima atmesti galimybės, kad ši nuostata taikoma reklamai, kuri skleidžiama ne per audiovizualinės žiniasklaidos ar elektronines priemones, o kitais būdais, pavyzdžiui, plakatuose, taip pat kitomis reklamos formomis, kaip antai lydimosios reklamos forma.

367

Taigi, remiantis Direktyvos 2006/123 3 straipsnio 1 dalimi, minėto 8 straipsnio 1a dalyje nurodytos reklamos paslaugos gali patekti į sąvoką „paslauga“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 1 punktą, jeigu šių paslaugų nereglamentuoja kito minėtai direktyvai prieštaraujančio Sąjungos teisės akto, įtvirtinančio specifinius teisės teikti paslaugą ar vykdyti paslaugos teikimo veiklą konkrečiuose sektoriuose aspektus, nuostata.

368

Antra, pažymėtina, kad reklamos paslaugoms, teikiamoms ne per audiovizualinės žiniasklaidos ar elektronines priemones, o kitais būdais, kaip nurodyta šio sprendimo 366 punkte, negali būti taikomos Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies c ir g punktuose numatytos išimtys, susijusios su elektroninių ryšių paslaugomis ir tinklais, taip pat garso ir vaizdo paslaugomis.

369

Trečia, reikia išnagrinėti, ar Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalyje numatytas draudimas laikytinas reikalavimu, galinčiu apriboti laisvą paslaugų judėjimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2006/123, taigi apimantis ir šio laisvo judėjimo apribojimą, kaip jis suprantamas pagal SESV 56 straipsnį.

370

Primintina, kad, viena vertus, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos apskritai ir visiškai draudžiama bet kokia forma reklamuoti tam tikrą veiklą, gali apriboti asmenų, vykdančių šią veiklą, galimybę pranešti apie save potencialiems klientams ir reklamuoti paslaugas, kurias jie ketina šiems klientams siūlyti. Taigi toks nacionalinės teisės aktas turi būti laikomas ribojančiu laisvę teikti paslaugas (2025 m. birželio 19 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Vaistinių reklama), C‑200/24, EU:C:2025:459, 73 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

371

Kita vertus, pagal šią jurisprudenciją, net jei nacionalinės teisės normose nėra nustatyta tokio bendro ir absoliutaus reklamos ar konkrečios jos formos draudimo, šios teisės normos gali būti laikomos ribojančiomis laisvę teikti atitinkamas reklamos paslaugas (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Konstantinides, C‑475/11, EU:C:2013:542, 56 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

372

Taigi, priešingai, nei teigia Vengrija, Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalis gali būti laikoma ribojančia tarpvalstybinių reklamos paslaugų užsakymą, pirkimą ar teikimą.

373

Atsižvelgiant į šio sprendimo 370 ir 371 punktuose primintą jurisprudenciją, šio 8 straipsnio 1a dalyje įtvirtintas draudimas yra reikalavimas, ribojantis laisvę teikti paslaugas, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2006/123, nes šia nuostata ribojama reklamos paslaugas teikiančių asmenų galimybė reklamuoti šias paslaugas Vengrijoje, kai jų siūlomą minėtame straipsnyje nurodyto turinio reklamą gali, nelygu atvejis, matyti arba girdėti nepilnametis.

374

Be to, negalima pritarti Vengrijos argumentui, kad reklama nepatenka į suderintą sritį, todėl valstybės narės turi plačią diskreciją nustatyti nepilnamečių apsaugos reikalavimus.

375

Iš tiesų iš Direktyvos 2006/123 7 konstatuojamosios dalies iš esmės matyti, kad šia direktyva atliekamas selektyvus suderinimas siekiant sukurti bendrą teisinį pagrindą, kuris naudingas daugeliui paslaugų, kartu atsižvelgiant į kiekvienos veiklos rūšies ypatumus ir jų reglamentavimo sistemą.

376

Vadinasi, kadangi toje direktyvoje, kaip matyti iš jos 1 straipsnio 1 dalies, įtvirtintos bendrosios nuostatos, kuriomis siekiama panaikinti laisvo paslaugų judėjimo tarp valstybių narių apribojimus ir taip prisidėti prie laisvos ir konkurencingos paslaugų vidaus rinkos kūrimo, valstybės narės, kaip pažymi Komisija, privalo įgyvendinti savo diskreciją neperžengdamos minėtoje direktyvoje nustatytų ribų.

377

Trečiojo pagrindo trečioje dalyje Komisija tvirtina, kad Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2006/123 16, 19 straipsnius ir SESV 56 straipsnį.

378

Ji pažymi, kad Viešojo švietimo įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje numatyta, jog rengiant mokiniams užsiėmimus apie seksualinę kultūrą, lytinį gyvenimą, seksualinę orientaciją ir lytinį brendimą neturi būti siekiama skatinti prigimtinės lyties neatitinkančios lytinės tapatybės, lyties keitimo ir homoseksualumo.

379

Pirma, Komisija mano, kad nurodytos švietimo paslaugos patenka į Direktyvos 2006/123 ir SESV 56 straipsnio taikymo sritį.

380

Šiuo klausimu ši institucija nurodo, kad privačių įstaigų teikiamos paslaugos, kaip ir kitose valstybėse narėse įsisteigusių paslaugų teikėjų teikiamos švietimo paslaugos, patenka į šios direktyvos ir šio straipsnio taikymo sritį. Be to, viešosios švietimo įstaigos, kurių pagrindinė veikla nepatenka į minėtos direktyvos taikymo sritį, gali paprastai už atlygį vykdyti papildomą veiklą, pavyzdžiui, rengti konferencijas.

381

Vis dėlto nagrinėjamu atveju kalbama ne apie Vengrijos viešąjį švietimą, o apie ekonominę veiklą, kuriai taikomos Sąjungos vidaus rinkos taisyklės, visų pirma švietimo srityje.

382

Kadangi Viešojo švietimo įstatymo 9 straipsnio 12 dalis taikoma viešosiose švietimo įstaigose rengiamiems užsiėmimams apie „seksualinę kultūrą, lytinį gyvenimą, seksualinę orientaciją ir lytinį brendimą“, ši nuostata daro poveikį su viešosiomis įstaigomis susijusiems privatiems išorės paslaugų teikėjams, pavyzdžiui, tretiesiems asmenims, organizuojantiems mokymo kursus, konferencijas ar meninius pasirodymus. Taigi šios nuostatos taikymo sritis apima ne tik švietimą, bet ir kitą mokyklose organizuojamą veiklą.

383

Vykdydamos šią veiklą Sąjungoje veikiančios visuomeninės organizacijos galėtų siūlyti, dažnai už atlygį, paslaugas Vengrijoje arba iš kitos valstybės narės į Vengriją, o tokios paslaugos iš esmės draudžiamos pagal šio 9 straipsnio 12 dalį.

384

Antra, minėto 9 straipsnio 12 dalis yra neproporcinga, nes ji nėra tinkama siekiant įgyvendinti Viešojo švietimo įstatymo tikslą, t. y. sukurti viešojo švietimo sistemą, sudarančią palankias sąlygas darniam vaikų ir jaunimo protiniam, fiziniam ir intelektiniam vystymuisi, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalį. Šia nuostata skatinamas ne visų mokinių vystymasis, o veikiau diskriminuojama dalis Vengrijos ir Europos Sąjungos gyventojų. Taigi to paties 9 straipsnio 12 dalis, įtvirtinanti tokį bendrą draudimą, viršija tai, kas būtina.

385

Vengrija atsikerta, pirma, kad Viešojo švietimo įstatymo 9 straipsnio 12 dalis apima tik viešojo švietimo veiklą, įskaitant mokyklinę ir kitą švietimo srityje siūlomą veiklą, todėl ši nuostata nepatenka į SESV 56 straipsnio ir Direktyvos 2006/123 taikymo sritį.

386

Be to, į Viešojo švietimo įstatymo taikymo sritį nepatenka ir privačių organizacijų teikiamos švietimo ir kultūros paslaugos, nes šio įstatymo 9 straipsnio 12 dalis šioms paslaugoms netaikoma.

387

Vis dėlto šis straipsnis patenka į SESV 165 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, nes jame reglamentuojamas mokymo turinys, o tai priklauso valstybių narių kompetencijai. Šiuo aspektu tai, kad mokykla keliomis kalbomis vykdo ugdymą, neturi reikšmės klausimui, ar ji priklauso viešojo švietimo sistemai.

388

Antra, pagal Viešojo švietimo įstatymo 9 straipsnio 12 dalį draudžiama ne vaizduoti prigimtinės lyties neatitinkančią lytinę tapatybę, lyties keitimą ir homoseksualumą, o skatinti tokį turinį. Be to, Komisija klaidingai teigia, kad kai kurios organizacijos neturi teisės teikti paslaugų mokykloms Vengrijoje. Iš tiesų paslaugas, kurias teikiant vaizduojama tokia tapatybė, gali teikti kiti asmenys, kurie nėra švietimo įstaigos darbuotojai, su sąlyga, kad šiuos asmenis įregistravo pagal įstatymą paskirta įstaiga.

389

Pirma, reikia patikrinti, ar Viešojo švietimo įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje nurodytos viešojo švietimo paslaugos patenka į sąvoką „paslauga“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 1 punktą, ir, jei taip, ar šios direktyvos nuostatos neprieštarauja kito Sąjungos teisės akto, reglamentuojančio specifinius teisės teikti paslaugą ar vykdyti jos teikimo veiklą aspektus, nuostatai, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalį.

390

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad šios sąvokos „paslauga“ esminio požymio, t. y. užmokesčio, kuris yra ekonominis atlygis už atitinkamą paslaugą, nėra tuo atveju, kai ugdymas vykdomas pagal viešojo švietimo sistemą, nes valstybė neužsiima tokia atlygintina veikla (šiuo klausimu žr. 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Humbel ir Edel, 263/86, EU:C:1988:451, 17 ir 18 punktus, taip pat 1993 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Wirth, C‑109/92, EU:C:1993:916, 15 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

391

Atvirkščiai, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad privačiose mokymo įstaigose, kurios daugiausia finansuojamos iš privačių, visų pirma mokinių ir jų tėvų, lėšų, dėstomos paskaitos yra „paslaugos“, kaip jos suprantamos pagal Sąjungos teisę, nes šių įstaigų tikslas yra teikti paslaugas už užmokestį (2010 m. gegužės 20 d. Sprendimo Zanotti, C‑56/09, EU:C:2010:288, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

392

Pavyzdžiui, sąvoka „paslauga“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 1 punktą ir SESV 56 straipsnį, apima atitinkamos valstybės narės nefinansuojamą kongregacijos vykdomą švietimo veiklą, kuri priskiriama prie ikimokyklinio, užklasinio ir neprivalomojo ugdymo (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2017 m. birželio 27 d. Sprendimo Congregación de Escuelas Pías Provincia Betania, C‑74/16, EU:C:2017:496, 57 punktą).

393

Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad, kaip teigia Komisija, Viešojo švietimo įstatymo 9 straipsnio 12 dalis apima įvairias švietimo paslaugas, nes joje įtvirtinta labai bendro pobūdžio nuostata, kad rengiant mokiniams užsiėmimus apie seksualinę kultūrą, lytinį gyvenimą, seksualinę orientaciją ir lytinį brendimą neturi būti siekiama skatinti prigimtinės lyties neatitinkančios lytinės tapatybės, lyties keitimo ir homoseksualumo.

394

Taigi, kaip pažymėta generalinės advokatės išvados 337 punkte, ši nuostata taikoma švietimo paslaugoms, t. y. nagrinėjamu atveju nepilnamečių švietimo arba informavimo apie seksualinę kultūrą, lytinį gyvenimą, seksualinę orientaciją ir lytinį brendimą paslaugoms, kurios, kai teikiamos už atlygį ne viešojo švietimo sistemoje arba šioje sistemoje, bet išorės paslaugų teikėjų, patenka į sąvoką „paslauga“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 1 punktą.

395

Šiuo klausimu Vengrijos argumentas, kad Viešojo švietimo įstatymo 9 straipsnio 12 dalis patenka į SESV 165 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, nes šiame 9 straipsnyje reglamentuojamas mokymo turinys, neturi reikšmės.

396

Kaip matyti iš šio sprendimo 272 punkte primintos jurisprudencijos, nors valstybės narės pagal SESV 165 straipsnio 1 dalį turi kompetenciją nustatyti mokymo turinį ir savo švietimo sistemos organizavimą, šia kompetencija jos turi naudotis laikydamosi Sąjungos teisės, pirmiausia SESV nuostatų, susijusių su laisvu paslaugų judėjimu, būtent SESV 56 straipsnio.

397

Antra, pažymėtina: kadangi šios paslaugos taip pat gali būti teikiamos ne per audiovizualinės žiniasklaidos ar elektronines priemones, o kitais būdais, Direktyvos 2006/123 3 straipsnio 1 dalis netaikytina.

398

Trečia, tokios švietimo paslaugos nepatenka į šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies j punkte (pagal jį minėta direktyva netaikoma, be kita ko, „socialinėms paslaugoms“, susijusioms su vaikų priežiūra) numatytos išimties taikymo sritį.

399

Iš tiesų sąvoka „socialinės paslaugos“ neapima įprastai mokiniams teikiamų švietimo paslaugų, kaip antai nurodytų Viešojo švietimo įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje, nes ši sąvoka susijusi su veikla, kuri yra esminė siekiant užtikrinti pagrindinę teisę į žmogaus orumą, kuria siekiama išvengti asmenų, kuriems ji taikoma, marginalizavimo rizikos ir kuri šiuo aspektu yra socialinės sanglaudos ir solidarumo principų išraiška (2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Femarbel, C‑57/12, EU:C:2013:517, 43 punktas ir 2025 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Slagelse Almennyttige Boligselskab, Afdeling Schackenborgvænge, C‑417/23, EU:C:2025:1017, 64 punktas).

400

Ketvirta, šio 9 straipsnio 12 dalis laikytina reikalavimu, galinčiu apriboti laisvą paslaugų judėjimą, garantuojamą Direktyvos 2006/123 16 ir 19 straipsniuose, jeigu šios paslaugos, susijusios su mokiniams rengiamais užsiėmimais apie seksualinę kultūrą, lytinį gyvenimą, seksualinę orientaciją ir lytinį brendimą, teikiamos už atlygį ne viešojo švietimo sistemoje arba šioje sistemoje, bet išorės paslaugų teikėjų.

401

Taigi, atsižvelgiant į šio sprendimo 349 punkte nurodytą jurisprudenciją, pažymėtina, kad minėto 9 straipsnio 12 dalis turi būti laikoma darančia mažiau patrauklų naudojimąsi šia laisve.

402

Komisija primena, kad, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, ribojimus nustatančios nacionalinės priemonės turi atitikti privalomuosius bendrojo intereso pagrindus, būti tinkamos jomis siekiamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir neturi neviršyti to, kas būtina šiam tikslui pasiekti.

403

Nei Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnis, nei Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalis, nei Viešojo švietimo įstatymo 9 straipsnio 12 dalis negali būti laikomi pateisinamais ir proporcingais.

404

Siekiant pateisinti šiuos apribojimus, negalima remtis viešąja tvarka, visuomenės sveikata, visuomenės saugumu ar aplinkos apsauga, nes Vengrija neįrodė realaus ir pakankamai didelio pavojaus jos nurodytam pagrindiniam visuomenės interesui, t. y. nepilnamečių apsaugai.

405

Vadinasi, šio sprendimo 403 punkte nurodytos nuostatos neatitinka Direktyvos 2006/123 16 straipsnyje įtvirtintų ir jos 19 straipsnyje numatytiems reikalavimams taikomų būtinumo ir proporcingumo principų, taip pat pažeidžia SESV 56 straipsnį.

406

Vengrija teigia, kad šios nuostatos yra tinkamos bendrojo intereso tikslui pasiekti, t. y. apsaugoti nepilnamečių teisę į sveiką fizinį, protinį, emocinį ir dorovinį vystymąsi, nes nepilnamečiai neturi kritinio požiūrio ir dėl to žalingas turinys juos gali daug labiau paveikti nei suaugusiuosius. Be to, minėtos nuostatos neviršija to, kas būtina vaikų apsaugos tikslui pasiekti.

407

Konkrečiai kalbant, Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalyje numatyta, kad šioje nuostatoje nurodyto turinio reklama toliau gali būti transliuojama vietose, kuriose nesilanko vaikai, arba skleidžiama leidiniuose, su kuriais jie neturi galimybės susipažinti, todėl sąlygos, iš esmės primintos 2008 m. liepos 17 d. Sprendime Corporación Dermoestética (C‑500/06, EU:C:2008:421, 35 punktas), yra įvykdytos.

408

Pagal Direktyvos 2006/123 16 straipsnio 3 dalį valstybė narė, į kurią paslaugų teikėjas atvyksta teikti savo paslaugų, turi teisę taikyti paslaugų teikimo reikalavimus, jeigu jie pagrįsti, be kita ko, viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo sumetimais, laikydamasi šio 16 straipsnio 1 dalies.

409

Pagal šios direktyvos 16 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos c punktą šie reikalavimai turi atitikti proporcingumo principą, o tai reiškia, kad jie turi būti tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti ir neturi neviršyti to, kas būtina jam pasiekti.

410

Be to, atitinkama valstybė narė turi įrodyti, kad šios sąlygos yra įvykdytos (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Aukštasis mokslas), C‑66/18, EU:C:2020:792, 179 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

411

Nagrinėjamu atveju Vengrija šiuo klausimu remiasi sveiku fiziniu, protiniu, emociniu ir doroviniu nepilnamečių vystymusi.

412

Vis dėlto šis tikslas negali pateisinti šio sprendimo 352, 373 ir 400 punktuose nurodytų reikalavimų ir apribojimų.

413

Iš tiesų pagal šio sprendimo 129–133 punktuose primintą jurisprudenciją valstybė narė negali remtis tokiu Direktyvos 2006/123 16 straipsnio 3 dalies aiškinimu, kuriuo būtų pažeistas bet kokios diskriminacijos dėl lyties ar seksualinės orientacijos draudimas, įtvirtintas Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje, nes šis draudimas, kaip bendrasis Sąjungos teisės principas, yra privalomojo pobūdžio.

414

Kaip jau konstatuota šio sprendimo 306 punkte, tiek Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnyje, tiek Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalyje įtvirtinta tiesioginė diskriminacija dėl lyties ir seksualinės orientacijos, o tai nesuderinama su šiuo draudimu. Taigi šiomis nuostatomis pažeidžiama Chartijos 21 straipsnio 1 dalies esmė. Be to, dėl motyvų, analogiškų nurodytiesiems tame sprendimo punkte, konstatuotina, kad Viešojo švietimo įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta tiesioginė diskriminacija dėl lyties ir seksualinės orientacijos, o tai taip pat nesuderinama su Chartijos 21 straipsnio 1 dalimi.

415

Vadinasi, reikia pripažinti, kad atitinkamai Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnyje, Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalyje ir Viešojo švietimo įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje nustatyti reikalavimai negali būti pateisinami pagal Direktyvos 2006/123 16 straipsnio 3 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į Chartijos 21 straipsnio 1 dalį.

416

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad trečiasis pagrindas yra pagrįstas, o šios išvados, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta šio sprendimo 326–352, 365–376 ir 389–401 punktuose, negali paneigti Vengrijos teiginys, kad trečiasis pagrindas neatitinka ieškiniams dėl įsipareigojimų neįvykdymo taikomų įrodymų pateikimo reikalavimų.

417

Penktajame pagrinde, kurį reikia nagrinėti prieš ketvirtąjį, Komisija teigia, kad Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal Chartijos 1, 7, 11 ir 21 straipsnius.

418

Ji pažymi, kad Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnis, Komercinės reklamos įstatymo 8 straipsnio 1a dalis, Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 1 ir 6 dalys, 32 straipsnio 4a dalis ir Viešojo švietimo įstatymo 9 straipsnio 12 dalis (toliau kartu – ginčijamos nuostatos) pažeidžia Chartijos 1, 7, 11 ir 21 straipsnius, nes jomis ribojama jaunesnių nei 18 metų asmenų prieiga prie žiniasklaidos turinio ar komercinių pranešimų, kuriuose skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ar homoseksualumas.

419

Pirmiausia reikia atmesti 2014 m. balandžio 30 d. Sprendime Pfleger ir kt. (C‑390/12, EU:C:2014:281, 34 punktas) suformuota jurisprudencija grindžiamą Vengrijos argumentą, kad viešojo švietimo turinio apibrėžimas priklauso valstybių narių kompetencijai, todėl Vaikų apsaugos įstatymas ir Viešojo švietimo įstatymas nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, o tai reiškia, kad šie įstatymai neprivalo atitikti Chartijos.

420

Šiuo klausimu primintina, kad Chartijos taikymo sritis, kiek tai susiję su valstybių narių veiksmais, apibrėžta jos 51 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Chartijos nuostatos skirtos valstybėms narėms tik tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Šiuo aspektu pakanka konstatuoti, kad, be kita ko, iš šio sprendimo 281, 352 ir 400 punktų matyti, jog tiek Vaikų apsaugos įstatymo 6/A straipsnis, tiek Viešojo švietimo įstatymo 9 straipsnio 12 dalis laikytini reikalavimais, galinčiais riboti laisvą paslaugų judėjimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/31 3 straipsnio 2 dalį arba pagal Direktyvos 2006/123 16 ir 19 straipsnius.

421

Pagal suformuotą jurisprudenciją tokios priemonės turi atitikti Chartiją, o tai visų pirma reiškia, kad jomis neribojamos Chartijoje įtvirtintos teisės ir laisvės arba, jeigu ribojamos, šie apribojimai pateisinami atsižvelgiant į Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus (2020 m. birželio 18 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Asociacijų skaidrumas), C‑78/18, EU:C:2020:476, 103 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

422

Pirmiausia reikia pripažinti pagrįstu penktąjį pagrindą, kiek jis susijęs su tuo, kad Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal Chartijos 21 straipsnio 1 dalį. Toks įsipareigojimų neįvykdymas aiškiai matyti iš šio sprendimo 135–162, 196, 203, 230, 306, 414 ir 415 punktų, kuriuose iš esmės konstatuota, kad kiekviena iš Vengrijos teisės aktų nuostatų, dėl kurių pateikti pirmieji trys pagrindai, pažeidžiama šios Chartijos nuostatos esmė.

423

Visų pirma reikia įvertinti, ar, kaip teigia Komisija, ginčijamomis nuostatomis ribojamos Chartijos 7 ir 11 straipsniuose garantuojamos teisės ir laisvės ir, jei taip, ar, kaip teigia Vengrija, šie apribojimai gali būti pateisinami atsižvelgiant į Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus.

424

Komisija teigia, kad ginčijamomis nuostatomis, ribojančiomis jaunesniems nei 18 metų asmenims turinį ar reklamą, kuriais skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ir homoseksualumas, pažeidžiama Chartijos 7 straipsnyje įtvirtinta necislyčių ir neheteroseksualių asmenų teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.

425

Pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį šiame 7 straipsnyje įtvirtinta teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą turi būti aiškinama taip, kad atitiktų Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją dėl EŽTK 8 straipsnio.

426

Remiantis šia jurisprudencija, sąvoka „privatus gyvenimas“, kaip ji suprantama pagal EŽTK 8 straipsnį, kurios išsamiai apibrėžti neįmanoma, turi būti suprantama plačiai, kaip apimanti fizinę ir psichinę asmens neliečiamybę, taip pat teisę į „asmenybės vystymąsi“ ar apsisprendimą.

427

Be to, pagal minėtą jurisprudenciją lytinė tapatybė ar jos nustatymas, vardas ir pavardė, seksualinė orientacija ir lytinis gyvenimas taip pat patenka į pagal EŽTK 8 straipsnį saugomą privačią sritį, taigi šiuo straipsniu iš esmės siekiama apsaugoti asmenį nuo savavališko valdžios institucijų kišimosi.

428

Siekdamas nustatyti, ar teiginiai apie tam tikrą grupę siekia ribą, kada taikomas minėtas 8 straipsnis, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia tiek į šią grupę sudarančių asmenų savybes, tiek į tikslų su šia grupe susijusių nepalankių teiginių turinį, taip pat į teiginių formą ir reikšmę bei į bendrą kontekstą, kuriam esant šie teiginiai buvo pavartoti.

429

Atsižvelgdama į šiuos kriterijus Komisija mano, kad ginčijamos nuostatos ir jų taikymo nulemtas draudimas vaizduoti necislyčius ar neheteroseksualius asmenis ir jų gyvenimo būdą savaime gali turėti stigmatizuojamą poveikį. Šį stigmatizavimą sustiprina tai, kad įstatymo tekste numatyta, jog vaikai turi būti apsaugoti nuo to, kad jiems būtų vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ar homoseksualumas. Dar labiau jį sustiprina Pakeitimo įstatymo priėmimo kontekstas, leidžiantis pedofilijos keliamus pavojus susieti su grėsme, kurią kelia paprasčiausias necislyčių ir neheteroseksualių asmenų buvimas, nes netiesiogiai nurodoma, kad šie asmenys yra tokie pat pavojingi kaip ir pedofilai.

430

Tokios nuostatos, tiesiogiai diskriminuojančios necislyčius ir neheteroseksualius asmenis, lemia šių asmenų marginalizavimą ir stigmatizavimą, todėl pažeidžiama Chartijos 7 straipsnyje įtvirtinta teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.

431

Vengrija atsikerta, kad ginčijamos nuostatos negali būti aiškinamos taip, kad jomis pažeidžiama necislyčių ir neheteroseksualių asmenų teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Šiomis nuostatomis nesiekiama diskriminuoti ar stigmatizuoti ir jų negalima aiškinti taip, kad šie asmenys laikytini kenkiančiais ar keliančiais pavojų visuomenei.

432

Ši valstybė narė pripažįsta, kad sąvoka „privatus gyvenimas“, kaip ji suprantama pagal Chartijos 7 straipsnį, yra plati ir apima teisę į asmenybės vystymąsi ir apsisprendimą.

433

Vis dėlto, jos nuomone, Komisija neįrodė, kad ginčijamos nuostatos pažeidžia necislyčių ir neheteroseksualių asmenų teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, nes šios nuostatos susijusios su nepilnamečių apsauga konkrečiose situacijose ir neturi poveikio visai visuomenei.

434

Pirmiausia primintina, kad pagal Chartijos 7 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas.

435

Teisingumo Teismas turėjo galimybę konstatuoti, kad šia nuostata saugoma asmens lytinė tapatybė ir seksualinė orientacija kaip sudedamoji jo privataus gyvenimo dalis ir vienas iš intymiausių aspektų. Taigi ši nuostata apima kiekvieno asmens teisę nustatyti savo, kaip žmogaus, tapatybę, kuri apima transseksualių asmenų teisę į asmens raidą ir fizinę bei psichinę neliečiamybę, taip pat jų seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės gerbimą ir pripažinimą (šiuo klausimu žr. 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo Mirin, C‑4/23, EU:C:2024:845, 64 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

436

Šiuo tikslu Chartijos 7 straipsnyje nustatytos ne tik valstybių narių negatyviosios pareigos, kuriomis siekiama apsaugoti necislyčius, įskaitant translyčius, ir neheteroseksualius asmenis nuo savavališko valdžios institucijų kišimosi, bet ir pozityviosios pareigos, kurios taip pat apima veiksmingų ir prieinamų procedūrų, užtikrinančių veiksmingą pagarbą jų teisei į lytinę tapatybę, nustatymą. Be to, atsižvelgiant į ypatingą šios teisės svarbą, šioje srityje valstybės narės turi tik ribotą diskreciją (šiuo klausimu žr. 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo Mirin, C‑4/23, EU:C:2024:845, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

437

Taip pat pažymėtina, kad pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį, kuria siekiama užtikrinti būtiną Chartijoje įtvirtintų teisių atitiktį atitinkamoms EŽTK garantuojamoms teisėms, nedarant neigiamos įtakos Sąjungos teisės autonomijai, būtent neužkertant kelio šioje teisėje numatyti didesnę apsaugą, Teisingumo Teismas, aiškindamas Chartijos 7 straipsnyje garantuojamas teises, turi atsižvelgti visų pirma į Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškintas atitinkamas EŽTK 8 straipsnio 1 dalyje garantuojamas teises kaip minimalų apsaugos lygį (šiuo klausimu žr. 2022 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Orde van Vlaamse Balies ir kt., C‑694/20, EU:C:2022:963, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2025 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Wojewoda Mazowiecki, C‑713/23, EU:C:2025:917, 64 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

438

Šiuo klausimu iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos matyti, kad sąvoka „privatus gyvenimas“, kaip ji suprantama pagal EŽTK 8 straipsnio 1 dalį, yra plati ir jos neįmanoma išsamiai apibrėžti. Ši sąvoka apima asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, o kartais asmens fizinės ir socialinės tapatybės aspektus, įskaitant teisę užmegzti ir plėtoti santykius su kitais žmonėmis, teisę į „asmenybės vystymąsi“ arba pačią teisę į apsisprendimą. Be to, lytinė tapatybė, vardas ir pavardė, seksualinė orientacija ir lytinis gyvenimas taip pat patenka į pagal šio 8 straipsnio 1 dalį saugomą privačią sritį (šiuo klausimu žr. 2010 m. rugsėjo 23 d. EŽTT sprendimo Schüth prieš Vokietiją, CE:ECHR:2010:0923JUD000162003, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

439

EŽTK 8 straipsnis taip pat apima ir užtikrina teisę į „privatų socialinį gyvenimą“, t. y. galimybę asmeniui formuoti savo socialinę tapatybę (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 5 d. EŽTT sprendimo Bărbulescu prieš Rumuniją, CE:ECHR:2017:0905JUD006149608, 70 punktą).

440

Taigi, atsižvelgiant į šią Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją dėl EŽTK 8 straipsnio, Chartijos 7 straipsnyje įtvirtinta teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą turi ypatingą reikšmę užtikrinant lytinės tapatybės ir seksualinės orientacijos apsaugą tiek privačioje, tiek socialinėje srityje (šiuo klausimu žr. 2018 m. sausio 25 d. Sprendimo F, C‑473/16, EU:C:2018:36, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

441

Nagrinėjamu atveju ginčijamos nuostatos, kiek jomis ribojama nepilnamečių prieiga prie turinio ar komercinių pranešimų, kuriais skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ar homoseksualumas, patenka į sąvokos „privatus gyvenimas“, kaip ji suprantama pagal Chartijos 7 straipsnį, taikymo sritį.

442

Šios nuostatos susijusios su lytinės tapatybės, kaip asmens privataus gyvenimo sudedamosios dalies ir vieno iš intymiausių jo aspektų, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 435 punkte nurodytą jurisprudenciją, formavimusi.

443

Atsižvelgiant į tai, kad minėtomis nuostatomis ribojama nepilnamečių prieiga prie turinio ar komercinių pranešimų, kuriais skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ar homoseksualumas, konstatuotina, kad tokiu apribojimu įžeidžiami ir stigmatizuojami visuomenės nariai, kuriems tos nuostatos turi poveikį.

444

Pirma, toks įžeidžiamas ir stigmatizuojamas pobūdis kyla iš to, kad šie visuomenės nariai, t. y. necislyčiai, įskaitant translyčius, ir neheteroseksualūs asmenys, vien dėl savo lytinės tapatybės ar seksualinės orientacijos laikomi kenkiančiais nepilnamečių fiziniam, protiniam ir doroviniam vystymuisi.

445

Antra, pagal ginčijamas nuostatas apribojus turinį ar komercinius pranešimus, kuriais skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ar homoseksualumas, ne tik marginalizuojami necislyčiai, įskaitant translyčius, ir neheteroseksualūs asmenys, bet ir visuomenėje sustiprinamas stigmatizuojamas požiūris į jų lytinę tapatybę ir seksualinę orientaciją.

446

Trečia, kaip iš esmės teigia Komisija, tai, kad teisės akte, kaip antai Pakeitimo įstatyme, kaip matyti iš jo pavadinimo, nurodyta, kad juo nustatomos „griežtesnės priemonės, taikomos už pedofiliją nuteistiems asmenims“, kartu numatant, jog nepilnamečiai turi būti apsaugoti nuo prigimtinės lyties neatitinkančios lytinės tapatybės, lyties keitimo ar homoseksualumo vaizdavimo, taip pat gali padidinti įžeidžiamą ir stigmatizuojamą ginčijamų nuostatų poveikį ar net paskatinti elgesį, kurstantį neapykantą necislyčiams ir neheteroseksualiems asmenims, nes šie galėtų būti siejami su seksualiniais nusikaltėliais.

447

Ketvirta, nors valstybės narės turi pozityviąją pareigą užtikrinti, kad būtų veiksmingai laikomasi kiekvieno asmens teisės į lytinės tapatybės formavimąsi, kaip nurodyta šio sprendimo 436 punkte primintoje jurisprudencijoje, iš šių nuostatų matyti, kad, kaip iš esmės konstatuota šio sprendimo 136 punkte, pirmenybė teikiama tam tikrų tipų asmens ar lytinei tapatybei, santykiams ar šeimoms, o tai prisideda prie kitokių tapatybių, santykių ar šeimų stigmatizavimo.

448

Taigi minėtose nuostatose numatytu draudimu padaryti prieinamą nepilnamečiams turinį ar reklamą, kuriais skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ir homoseksualumas, itin ribojama Chartijos 7 straipsnyje įtvirtinta necislyčių, įskaitant translyčius, ir neheteroseksualių asmenų teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.

449

Komisija teigia, kad ginčijamomis nuostatomis, ribojančiomis jaunesnių nei 18 metų asmenų prieigą prie turinio ar reklamos, kuriais skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ir homoseksualumas, pažeidžiama Chartijos 11 straipsnyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę. Šio pažeidimo apimtis neapsiriboja necislyčiais ir neheteroseksualiais asmenimis, nes juo suvaržoma kiekvieno piliečio, neatsižvelgiant į lytį ir seksualinę orientaciją, teisė skleisti ir gauti nagrinėjamą turinį.

450

Konkrečiau kalbant, ši institucija tvirtina, kad šiomis nuostatomis ribojama žiniasklaidos paslaugų teikėjų, reklamos paslaugų teikėjų, savo komercinėje veikloje reklamą naudojančių paslaugų teikėjų ir švietimo paslaugų teikėjų teisė transliuoti tam tikrą turinį pagal savo tikslus, įsitikinimus ar asmeninius pasirinkimus.

451

Be to, minėtos nuostatos daro neigiamą poveikį asmenų, įskaitant necislyčius ir neheteroseksualius asmenis, galimybei skleisti ar gauti informaciją lygiai taip pat, kaip būtų tuo atveju, jeigu jie norėtų dalytis informacija apie santykius ar klausimus, susijusius su cislyčiais ir heteroseksualiais asmenimis.

452

Tos nuostatos suformuluotos plačiai ir abstrakčiai, taip aprėpiamas platus turinio spektras ir paliekama plati diskrecija nuspręsti, kokios rūšies turiniu skatinama seksualinė orientacija.

453

Vengrija teigia, kad ginčijamos nuostatos nedaro tiesioginio poveikio necislyčių ir neheteroseksualių asmenų teisei į saviraiškos laisvę, nes jos nėra skirtos šiems asmenims ir jomis ribojamas tik atitinkamo turinio vaizdavimas arba skatinimas kai kuriose konkrečiose nepilnamečių gyvenimo srityse.

454

Esant šiam kontekstui, reikia pažymėti, kad nepilnamečiai yra labiau pažeidžiami nei suaugusieji, nes dar yra nesubrendę, ir dėl amžiaus jiems reikalinga ypatinga apsauga nuo tam tikro jautraus turinio skatinimo ar vaizdavimo. Todėl minėtomis nuostatomis siekiama apriboti nepilnamečio galimybę gauti informaciją iš nuo tėvų nepriklausančių šaltinių, kurių šie visiškai nekontroliuoja.

455

Taigi tos nuostatos negali būti aiškinamos kaip ribojančios kiekvieno piliečio teisę skleisti ir gauti aptariamą turinį, nes ribojimas pateikti informaciją taikomas tik konkrečiose situacijose ir skirtas tik nepilnamečiams.

456

Vengrija nurodo, kad saviraiškos laisvė nėra absoliuti pagrindinė teisė, nes jai taikoma daug apribojimų, ypač kai kalbama apie kitų asmenų, t. y. nagrinėjamu atveju nepilnamečių ir jų tėvų ar globėjų, kurie turi teisę patys spręsti dėl savo vaikų ugdymo, teisių apsaugą.

457

Pirmiausia primintina, kad pagal Chartijos 11 straipsnio 1 dalį kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę, o ši teisė apima laisvę turėti įsitikinimus, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios institucijoms nekliudant ir nepaisant valstybių sienų.

458

Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad turi būti gerbiama žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas.

459

Kaip matyti iš šio sprendimo 437 punkto, pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį Teisingumo Teismas, aiškindamas Chartijos 11 straipsnyje garantuojamas teises, atsižvelgia visų pirma į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje išaiškintas atitinkamas EŽTK 10 straipsnyje garantuojamas teises kaip minimalų apsaugos lygį.

460

Saviraiškos laisvė yra viena iš svarbiausių demokratinės visuomenės pažangos ir kiekvieno asmens vystymosi sąlygų ir ja iš esmės saugoma ne tik „informacija“ ar „idėjos“, kurios yra palankiai vertinamos arba laikomos neužgauliomis arba nereikšmingomis, bet ir tos, kurios įžeidžia, šokiruoja arba trikdo; taip yra siekiant užtikrinti pliuralizmą, toleranciją ir atvirumo dvasią, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo Migracijos departamentas (Politinėmis pažiūromis grindžiamos persekiojimo priežastys), C‑280/21, EU:C:2023:13, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

461

Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, kuri yra svarbi aiškinant šį 11 straipsnį, reikia laikytis plataus sąvokų „informacija“ ir „idėjos“, kaip jos suprantamos pagal šią nuostatą, aiškinimo (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo Migracijos departamentas (Politinėmis pažiūromis grindžiamos persekiojimo priežastys), C‑280/21, EU:C:2023:13, 32 punktą).

462

Iš tiesų pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją EŽTK 10 straipsniu kiekvienam asmeniui užtikrinama saviraiškos ir informacijos laisvė ir jis taikomas ne tik informacijos turiniui, bet ir jos platinimo priemonėms, nes bet koks šių priemonių apribojimas susijęs su teise gauti ir skleisti informaciją (2022 m. balandžio 26 d. Sprendimo Lenkija / Parlamentas ir Taryba, C‑401/19, EU:C:2022:297, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

463

Ši laisvė taikoma konkrečiai verslininko vykdomam komercinio pobūdžio informacijos skleidimui, be kita ko, reklaminių pranešimų forma (2021 m. vasario 3 d. Sprendimo Fussl Modestraße Mayr, C‑555/19, EU:C:2021:89, 81 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

464

Chartijos 11 straipsnio 2 dalimi, papildančia šio straipsnio 1 dalyje garantuojamą pagrindinę laisvę gauti informaciją, siekiama skatinti pliuralizmą rengiant žinias ir sudarant programas Sąjungoje (2013 m. sausio 22 d. Sprendimo Sky Österreich, C‑283/11, EU:C:2013:28, 51 punktas).

465

Taigi iš jurisprudencijos matyti, kad nacionaline priemone, ribojančia transliavimo galimybes ar draudžiančia prieigą prie tam tikro turinio ar reklamos, kuriais skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ir homoseksualumas, varžoma Chartijos 11 straipsnyje įtvirtinta atitinkamų paslaugų teikėjų saviraiškos laisvė (šiuo klausimu žr. 2021 m. vasario 3 d. Sprendimo Fussl Modestraße Mayr, C‑555/19, EU:C:2021:89, 82 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

466

Nagrinėjamu atveju konstatuotina, pirma, kad ginčijamomis nuostatomis ribojama žiniasklaidos paslaugų teikėjų, reklamos paslaugų teikėjų, savo komercinėje veikloje reklamą naudojančių paslaugų teikėjų ir švietimo paslaugų teikėjų teisė transliuoti turinį ar reklamą, kuriais skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ar homoseksualumas. Taigi šiomis nuostatomis ribojama Chartijos 11 straipsnyje garantuojama teisė skleisti „informaciją“, taigi ir pliuralizmas rengiant žinias ir sudarant programas Sąjungoje.

467

Antra, minėtomis nuostatomis taip pat ribojama Chartijos 11 straipsnyje garantuojama kiekvieno asmens teisė gauti informaciją, kuria skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ar homoseksualumas.

468

Taigi ginčijamomis nuostatomis ribojama ne tik nepilnamečių, bet ir plačiosios visuomenės, norinčios gauti tokį turinį, taip pat paslaugų teikėjų, skleidžiančių visuomenei šį turinį komercinėje reklamoje, viešojo intereso skelbimuose ar socialinėje reklamoje, saviraiškos ir informacijos laisvė.

469

Trečia, tokiomis aplinkybėmis negalima pritarti Vengrijos argumentams, kad šios nuostatos nedaro tiesioginio poveikio necislyčių ir neheteroseksualių asmenų teisei į saviraiškos laisvę, nes jos nėra skirtos šiems asmenims.

470

Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimo 466–468 punktų, Chartijos 11 straipsnis taikomas bet kokiam draudimui ar apribojimui transliuoti ir priimti tose nuostatose nurodytą turinį, o ne tik sąlygoms, kuriomis necislyčiai, įskaitant translyčius, ir neheteroseksualūs asmenys gali reikšti savo nuomonę.

471

Taigi ginčijamose nuostatose numatytu draudimu padaryti prieinamą nepilnamečiams turinį ar reklamą, kuriais skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ir homoseksualumas, itin suvaržoma Chartijos 11 straipsnyje garantuojama saviraiškos ir informacijos laisvė.

472

Remdamasi motyvais, iš esmės analogiškais išdėstytiesiems šio sprendimo 96–105 punktuose, Komisija teigia, kad Chartijos 7 ir 11 straipsniuose garantuojamų teisių ir laisvių apribojimai negali būti laikomi pateisinamais ar proporcingais pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį. Savo ruožtu Vengrija, remdamasi motyvais, iš esmės analogiškais išdėstytiesiems šio sprendimo 115–122 punktuose, teigia, kad šie apribojimai yra būtini ir proporcingi jais siekiamiems tikslams, t. y. tiek vaiko interesams, kuriais reikia vadovautis pagal Chartijos 24 straipsnio 2 dalį, tiek Chartijos 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos tėvų teisės užtikrinti vaikų ugdymą pagal savo religinius, filosofinius ir pedagoginius įsitikinimus apsaugai.

473

Atsižvelgiant į šio sprendimo 135–162 punktuose padarytas išvadas, kurias galima visiškai pritaikyti nagrinėjant itin didelius Chartijos 7 ir 11 straipsniuose garantuojamų teisių ir laisvių suvaržymus, kylančius iš nagrinėjamų Pakeitimo įstatymo nuostatų, konstatuotina, kad jie negali būti pateisinami šių tikslų siekimu.

474

Nagrinėdamas penktąjį pagrindą Teisingumo Teismas dar turi įvertinti, ar ginčijamomis nuostatomis taip pat pažeidžiamas Chartijos 1 straipsnis.

475

Komisija teigia, kad ginčijamomis nuostatomis pažeidžiamas Chartijos 1 straipsnis, nes jomis ne tik diskriminuojama dėl lyties ir seksualinės orientacijos, bet ir homoseksualumo ar prigimtinės lyties neatitinkančios lytinės tapatybės ir lyties keitimo skatinimui arba vaizdavimui taikomos tos pačios nuostatos ir apribojimai, kaip ir pedofilijos, smurto ir pornografijos platinimui nepilnamečiams.

476

Taigi minėtose nuostatose homoseksualumas, prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė ir lyties keitimas siejami su sunkiais nusikaltimais, įskaitant nusikaltimus, įvykdytus atliekant žiaurius veiksmus.

477

Dėl tokio priskyrimo neheteroseksualūs asmenys arba asmenys, kurių lytis ar lytinė tapatybė neatitinka prigimtinės lyties, moralės ir teisės požiūriu „prilyginami“ asmenims, keliantiems didelį pavojų visuomenei.

478

Privalomą galią turinčiuose teisės aktuose necislyčius ir neheteroseksualius asmenis siejant su pedofilija, smurtu ir pornografija, visuomenė šių asmenų „nekęs“ arba jie bus laikomi tais, kurie nusipelno socialinio atstūmimo ar atskirties.

479

Šiuo klausimu Chartijos 1 straipsnyje įtvirtinto žmogaus orumo pažeidimą sunkina aplinkybės, kuriomis buvo priimtos ginčijamos nuostatos. Šiuo aspektu Komisija pažymi, kad šias nuostatas pasiūlė ir priėmė valstybės narės institucijos ir jos turi įstatymo galią, o tai, remiantis 2023 m. sausio 23 d. EŽTT sprendime Macatė prieš Lietuvą (CE:ECHR:2023:0123JUD006143519) suformuota jurisprudencija, sustiprina atstumiamą ir stigmatizuojamą jų poveikį.

480

Be to, klaidingu laikytinas Vengrijos argumentas, kad Pakeitimo įstatymo pavadinimas, t. y. „2021 m. Įstatymas Nr. LXXIX, kuriuo nustatomos griežtesnės priemonės, taikomos už pedofiliją nuteistiems asmenims, ir iš dalies keičiami tam tikri įstatymai siekiant apsaugoti vaikus“, yra tik apibendrinamasis ir atitinka Vengrijos teisėkūros reikalavimus nurodyti su įstatymu daromais pakeitimais susijusias sritis ir teisės normas. Iš tiesų šio įstatymo nuostatose pabrėžiamas turinio, susijusio su necislyčiais ar neheteroseksualiais asmenimis ir jų gyvenimo būdu, reglamentavimas ir ribojimas.

481

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, priemonių, kuriomis asmuo diskriminuojamas ir stigmatizuojamas dėl vienos ar kelių Chartijos 21 straipsnyje išvardytų priežasčių, priėmimas gali būti aiškinamas kaip šio asmens orumo pažeidimas.

482

Vengrija, pirma, nesutinka, kad ginčijamose nuostatose nurodytam turiniui taikomi tokie patys apribojimai kaip ir smurto ir pornografijos platinimui nepilnamečiams. Toks platinimas priskirtinas ne prie Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje nurodytos V kategorijos, o prie VI kategorijos, kaip numatyta šio straipsnio 7 dalyje.

483

Antra, ši valstybė narė, remdamasi šio sprendimo 480 punkte išdėstytu argumentu, grindžiamu Pakeitimo įstatymo pavadinimu, teigia, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog nepilnamečiams galimai žalingas turinys, kuriam taikomos ginčijamos nuostatos, atspindi Vengrijos neigiamą vertinimą, ketinimą stigmatizuoti ar stigmatizuojamą požiūrį arba norą pažeisti žmogaus orumą.

484

Be to, dėl 2023 m. sausio 23 d. EŽTT sprendimo Macatė prieš Lietuvą (CE:ECHR:2023:0123JUD006143519) ši valstybė narė atsikerta, kad iš jo negalima daryti jokios išvados dėl esmės, kiek tai susiję su ginčijamų nuostatų atitiktimi Chartijai, nes pagal šias nuostatas padaryti prieinamą nepilnamečiams tam tikrą informaciją draudžiama ne apskritai, bet tik konkrečiomis aplinkybėmis ir dėl konkrečių priežasčių. Taigi minėtų nuostatų taikymo sritis yra daug siauresnė nei tame sprendime nagrinėtos nacionalinės teisės normos.

485

Pagal Chartijos 1 straipsnį žmogaus orumas yra neliečiamas. Jį reikia gerbti ir saugoti.

486

Iš Su Chartija susijusių išaiškinimų matyti, kad žmogaus orumas, kaip jis suprantamas pagal šį 1 straipsnį, savaime yra ne tik pagrindinė teisė, bet ir tikrasis pagrindinių teisių pagrindas. Šiuo klausimu tuose išaiškinimuose pateikiama nuoroda, be kita ko, į 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją; jos preambulėje įtvirtintas žmogaus orumas, nurodant, kad „visų žmonių giminės narių prigimtinio orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas“. Pagal minėtus išaiškinimus tai reiškia, kad nė viena iš Chartijoje nustatytų teisių negali būti naudojama kito žmogaus orumui pažeisti ir žmogaus orumas yra Chartijoje nustatytų teisių esminė dalis. Todėl jis turi būti gerbiamas, net kai teisė yra apribota.

487

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 444 ir 445 punktų, konstatuotina, kad dėl ginčijamų nuostatų stigmatizuojami ir marginalizuojami mažumai priklausantys necislyčiai, įskaitant translyčius, ir neheteroseksualūs asmenys vien dėl jų lytinės tapatybės ar seksualinės orientacijos.

488

Dėl tų pačių priežasčių, kurios išdėstytos šio sprendimo 446 punkte, iš Pakeitimo įstatymo pavadinimo, siejamo su stigmatizuojamu ir marginalizuojamu ginčijamų nuostatų poveikiu, taip pat matyti, kad priimdama privalomąją teisinę galią turintį teisės aktą Vengrija susiejo buvimo necislyčiu ir neheteroseksualiu asmeniu faktą su pedofilijos nusikalstama veika. Dėl tokios sąsajos, įžeidžiančios ir stigmatizuojančios necislyčius, įskaitant translyčius, ir neheteroseksualius asmenis, taip pat galinčios paskatinti elgesį, kurstantį neapykantą šiems asmenims, pažeidžiamas jų orumas, kaip jis suprantamas pagal Chartijos 1 straipsnį.

489

Kaip teigia Komisija, ši sąsaja ir stigmatizavimas lemia tai, kad visuomenei, kurioje vyrauja pliuralizmas, priklausančių asmenų grupė laikoma grėsme šiai visuomenei, todėl sukurtas specialus teisinis režimas, dėl kurio įtvirtinamas, išlaikomas ar sustiprinamas tokių asmenų socialinis „nematomumas“, o tai pažeidžia Chartijos 1 straipsnį.

490

Šių išvadų negali paneigti Vengrijos argumentas, kad smurto ir pornografijos platinimas nepilnamečiams priskiriamas ne prie V kategorijos, kaip numatyta Žiniasklaidos paslaugų įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje, o prie VI kategorijos, kaip numatyta šio straipsnio 7 dalyje.

491

Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad toks transliavimo kategorijų atskyrimas neturi įtakos išvadai, kad necislyčių, įskaitant translyčius, ir neheteroseksualių asmenų sąsaja su nuteistaisiais už pedofiliją matyti iš Pakeitimo įstatymo pavadinimo, siejamo su stigmatizuojamu ir marginalizuojamu ginčijamų nuostatų poveikiu.

492

Taigi ginčijamose nuostatose numatytu draudimu padaryti prieinamą nepilnamečiams turinį ar reklamą, kuriais skatinama arba vaizduojama prigimtinės lyties neatitinkanti lytinė tapatybė, lyties keitimas ir homoseksualumas, pažeidžiamas pagal Chartijos 1 straipsnį saugomas necislyčių ir neheteroseksualių asmenų orumas.

493

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad penktasis pagrindas yra pagrįstas, o šios išvados, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta šio sprendimo 434–448, 457–471 ir 485–492 punktuose, negali paneigti Vengrijos teiginys, kad penktasis pagrindas neatitinka ieškiniams dėl įsipareigojimų neįvykdymo taikomų įrodymų pateikimo reikalavimų.

494

Šeštajame pagrinde, kurį taip pat reikia išnagrinėti prieš ketvirtąjį, Komisija tvirtina, kad priėmusi Pakeitimo įstatymą Vengrija neįvykdė įsipareigojimų pagal ESS 2 straipsnį, nes šio įstatymo nuostatomis, dėl kurių pateikti pirmieji trys ir penktasis pagrindai, pažeidžiamos šiame straipsnyje įtvirtintos pagarbos žmogaus orumui, lygybės ir pagarbos žmogaus teisėms vertybės.

495

Minėtame įstatyme atspindėta ir juo įgyvendinta sąmoninga bei koordinuota politika, kuria siekiama marginalizuoti ir atskirti konkrečią socialinę grupę, priklausančią Vengrijos ir Europos Sąjungos visuomenei, t. y. necislyčius ir neheteroseksualius asmenis, o tai tiesiogiai prieštarauja ESS 2 straipsnyje nurodytoms pamatinėms Sąjungos vertybėms ir jų pažeidimai yra labai sunkūs, jų daug ir jie akivaizdūs.

496

Atsižvelgdama į Sąjungos teisės pažeidimo mastą, konkrečiai į susijusius Chartijos 1, 7, 11 ir 21 straipsnių pažeidimus, Komisija mano, kad šie pažeidimai atspindi aiškų ketinimą stigmatizuoti tokiai socialinei grupei priklausančius asmenis, o tai nesuderinama su šiomis vertybėmis.

497

Komisija primena, kad valstybės narės pagal ESS 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą savo teritorijose turi užtikrinti Sąjungos teisės taikymą ir jos laikymąsi, taip pat šiuo tikslu imtis bet kokių bendrų ar specialių priemonių, būtinų siekiant užtikrinti iš Sutarčių ar Sąjungos institucijų aktų kylančių pareigų vykdymą.

498

ESS 49 straipsnyje, kuriame numatyta, kad kiekviena Europos valstybė gali pareikšti norą tapti Sąjungos nare, taip pat nurodyta, jog Sąjunga jungia valstybes, laisvai ir savanoriškai pripažįstančias ESS 2 straipsnyje nurodytas bendras vertybes, gerbiančias šias vertybes ir įsipareigojusias jas puoselėti.

499

Kadangi minėtomis vertybėmis apibrėžiamas pats Sąjungos, kaip bendros teisės sistemos, savitumas, Komisija primena, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją Sąjunga, neviršydama jai pagal Sutartis suteiktų įgaliojimų, turi galėti ginti tas vertybes.

500

ESS 7 straipsnyje numatyta procedūra nėra vienintelė šių vertybių apsaugos priemonė.

501

Teisingumo Teismas yra, pavyzdžiui, konstatavęs, kad, be šios procedūros, daugelyje Sutarčių nuostatų, kurios dažnai sukonkretinamos antrinės teisės aktuose, Sąjungos institucijoms suteikiama kompetencija nagrinėti, konstatuoti ir prireikus bausti už tokių vertybių pažeidimus valstybėje narėje.

502

Be to, minėta procedūra skiriasi nuo ieškinių dėl įsipareigojimų neįvykdymo tuo, kad, pirma, atitinkamose Sąjungos sutarčių nuostatose numatyti reikalavimai nesutampa, nes ESS 7 straipsnio 2 dalyje, kad ją būtų galima taikyti, numatyta, jog valstybė narė „šiurkščiai ir nuolat“ pažeidžia ESS 2 straipsnyje nurodytas vertybes. Antra, pagal ESS 7 straipsnį leidžiama sustabdyti taikant šias Sutartis atsirandančias teises, įskaitant balsavimo teises Taryboje, o tokios sankcijos Teisingumo Teismas negali skirti priimdamas sprendimą, kuriame pagal SESV 258 straipsnį konstatuojamas įsipareigojimų neįvykdymas.

503

Vadinasi, Teisingumo Teismas privalo turėti jurisdikciją, leidžiančią užtikrinti, kad valstybės narės laikytųsi ESS 2 straipsnyje įtvirtintų vertybių. Nesant jokios konkrečios ir aiškios nuostatos šiuo klausimu, Teisingumo Teismo jurisdikcijos apribojimai neleistini.

504

Komisija taip pat mano, kad negalima remtis ESS 4 straipsnio 2 dalimi siekiant nukrypti nuo ESS 2 straipsnio taikymo. „Nacionalinis savitumas“, kaip jis suprantamas pagal šio 4 straipsnio 2 dalį, nėra bendras pagrindas nukrypti nuo Sąjungos teisės sistemoje taikomų principų ir pagrindinių teisių.

505

Taigi nurodydama Teisingumo Teismo jurisprudenciją ši institucija teigia, kad valstybė narė gali remtis ESS 4 straipsnio 2 dalimi tik tuo atveju, jei gali įrodyti, kad iš tikrųjų kyla grėsmė jos nacionaliniam savitumui, jos nuostatos grindžiamos objektyviomis priežastimis, yra tinkamai pagrįstos ir proporcingos, taip pat atitinka Chartijoje įtvirtintas pagrindines teises ir bendruosius Sąjungos teisės principus.

506

Komisija priduria, kad Pakeitimo įstatymas, kuriame nurodyta, jog nepilnamečiai turi būti apsaugoti nuo necislyčių ar neheteroseksualių asmenų ir jų gyvenimo būdo vaizdavimo ir skatinimo, grindžiamas prielaida, kad toks turinys yra žalingas ir dėl savo pobūdžio bei egzistavimo kelia pavojų visuomenei. Rėmimasis atsargumo principu atspindi požiūrį, kad lyčių įvairovė prilygsta galimai pavojingam „produktui“.

507

Dėl iš ESS 2 straipsnio kylančių teisinių pareigų ši institucija taip pat mano, kad jo formuluotė niekaip neleidžia manyti, jog šis straipsnis nėra teisiškai privalomas.

508

Visų pirma iš ESS preambulės matyti, kad ESS 2 straipsnis nėra vien deklaratyvus. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas konstatavo, kad ESS 2 straipsnyje nėra tiesiog išdėstytos politinio pobūdžio gairės ar ketinimai; jame įtvirtintos vertybės, kurios priskiriamos pačiam Sąjungos, kaip bendros teisės sistemos, savitumui.

509

Be to, bendrieji Sąjungos teisės principai apibrėžiami bendrai ir dažnai sukonkretinami kitose pirminės ar antrinės teisės nuostatose, tačiau jie nėra neprivalomi ar neaiškūs.

510

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad ESS 2 straipsnio teisiškai privalomas pobūdis atitinka tarpusavio pasitikėjimą, kuris turi egzistuoti tarp valstybių narių, nes kiekviena jų dalijasi su visomis kitomis valstybėmis narėmis bendromis vertybėmis, kuriomis grindžiama Sąjunga, kaip nurodyta šiame 2 straipsnyje.

511

Be to, Komisija pažymi, kad, priešingai, nei teigia Vengrija, ESS 2 straipsnis jai leidžia tik konstatuoti tam tikro sunkumo arba horizontalaus pobūdžio Sąjungos teisės normų pažeidimus, t. y. kaip nagrinėjamu atveju, Chartijos 1, 7, 11 ir 21 straipsnių pažeidimus.

512

Dėl principo ne bis in idem galimo pažeidimo, kuriuo taip pat remiasi Vengrija, Komisija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nekyla klausimo dėl sankcijos skyrimo, nes sprendimas, kuriuo pagal SESV 258 straipsnį konstatuojamas valstybės įsipareigojimų neįvykdymas, yra visiškai deklaratyvaus pobūdžio. Bet kuriuo atveju ši institucija, remdamasi Teisingumo Teismo jurisprudencija, teigia, kad šis principas taikomas tik privatiems asmenims.

513

Vengrija atsikerta, kad ESS 2 straipsnis yra bendro pobūdžio nuostata, kuri negali būti ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo teisinis pagrindas dėl to, kad jame išvardytos bendros Sąjungos vertybės. Šiuo straipsniu Komisijai taip pat nesuteikiama kompetencija, leidžianti vykdyti neribotą valstybių narių teisės sistemų kontrolę.

514

Tai, kad šis straipsnis turi privalomąją galią, nereiškia, kad dėl jo pažeidimo gali būti pagal SESV 258 straipsnį pareikštas ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo. ESS 7 straipsnyje numatyta procedūra yra pagrindinė priemonė ESS 2 straipsnyje įtvirtintų vertybių laikymuisi užtikrinti.

515

Iš 2022 m. vasario 16 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas ir Taryba (C‑156/21, EU:C:2022:97, 157 ir 158 punktai) matyti, kad tam tikrose Chartijos ir SESV nuostatose patikslinta ESS 2 straipsnyje įtvirtintų vertybių taikymo sritis, o dėl šių nuostatų, skirtingai nei šio 2 straipsnio, vertinamo atskirai, atveju, prireikus gali būti pareikštas ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Taigi tik ESS 7 straipsnis taikomas ESS 2 straipsnyje įtvirtintų vertybių šiurkščių pažeidimų atvejais.

516

Be to, Vengrija teigia, kad ji nesirėmė pagarba savo nacionaliniam savitumui, siekdama pateisinti Sąjungos sutarčių nesilaikymą, nes Pakeitimo įstatymu nepažeidžiamos nei šios Sutartys, nei Sąjungos antrinės teisės nuostatos. Ji veikiau teigia, kad valstybės narės turi diskreciją nustatyti pagrindinių visuomenės interesų apsaugos lygį klausimais, glaudžiai susijusiais su jų nacionaliniu savitumu; tokią diskreciją pabrėžė generalinis advokatas A. M. Collins savo išvadoje byloje Commune d’Ans (C‑148/22, EU:C:2023:378, 45 punktas).

517

Galiausiai tai, kad valstybė narė baudžiama už Chartijoje įtvirtintų pagrindinių teisių ir ESS 2 straipsnio pažeidimą, gali prieštarauti principui ne bis in idem.

518

Bet kuriuo atveju Pakeitimo įstatymu nesiekiama stigmatizuoti necislyčių ir neheteroseksualių asmenų ar atskirti juos nuo visuomenės.

519

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vengrija mano, kad šeštąjį pagrindą reikėtų pripažinti nepriimtinu arba, nepatenkinus šio reikalavimo, nepagrįstu.

520

Pirmiausia dėl Vengrijos argumento, kad ESS 2 straipsnyje nėra konkrečių reikalavimų, kurie savaime galėtų būti ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagrindas, primintina, kad Sąjunga turi savo konstitucinius pagrindus. Prie šių pagrindų priskirtinos pamatinės vertybės, įtvirtintos ESS 2 straipsnyje, pagal kurį Sąjunga „grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises“, bendrieji Sąjungos teisės principai, Chartijos nuostatos, taip pat ESS ir SESV nuostatos (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 30 d. Nuomonės 1/17 (ES ir Kanados IEP susitarimas), EU:C:2019:341, 110 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

521

Pagal ESS 49 straipsnį tokių vertybių laikymasis yra išankstinė bet kurios Europos valstybės, pareiškusios norą prisijungti prie Sąjungos, jungiančios valstybes, laisvai ir savanoriškai pripažįstančias tas vertybes ir įsipareigojusias nuolat jas puoselėti, stojimo į Sąjungą sąlyga (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 16 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas ir Taryba, C‑156/21, EU:C:2022:97, 124 punktą; 2022 m. vasario 16 d. Sprendimo Lenkija / Parlamentas ir Taryba, C‑157/21, EU:C:2022:98, 142 punktą, taip pat 2022 m. kovo 29 d. Sprendimo Getin Noble Bank, C‑132/20, EU:C:2022:235, 104 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

522

Iš tiesų, kai šalis kandidatė tampa valstybe nare, ji prisijungia prie teisinės struktūros, grindžiamos pamatine prielaida, pagal kurią kiekviena valstybė narė dalijasi su visomis kitomis valstybėmis narėmis ESS 2 straipsnyje įtvirtintomis bendromis vertybėmis, kuriomis pagrįsta Sąjunga. Ši prielaida siejama su specifinėmis ir esminėmis savo pobūdžiu Sąjungos teisės savybėmis, kylančiomis iš šios teisės autonomijos valstybių narių teisės ir tarptautinės teisės atžvilgiu. Ta prielaida suponuoja ir pateisina valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą pripažįstant šias vertybes, taigi ir laikantis jas įgyvendinančios Sąjungos teisės (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 16 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas ir Taryba, C‑156/21, EU:C:2022:97, 125 punktą ir 2022 m. vasario 16 d. Sprendimo Lenkija / Parlamentas ir Taryba, C‑157/21, EU:C:2022:98, 143 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

523

Vadinasi, tai, kad valstybė narė laikosi ESS 2 straipsnyje įtvirtintų vertybių, yra naudojimosi visomis iš Sutarčių taikymo šiai valstybei narei kylančiomis teisėmis sąlyga. Šių vertybių laikymasis negali būti susiaurintas iki pareigos, kurią valstybė kandidatė turi įvykdyti tam, kad įstotų į Sąjungą, ir kurios ji galėtų nesilaikyti įstojusi (2022 m. vasario 16 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas ir Taryba, C‑156/21, EU:C:2022:97, 126 punktas ir 2022 m. vasario 16 d. Sprendimo Lenkija / Parlamentas ir Taryba, C‑157/21, EU:C:2022:98, 144 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

524

Be to, valstybė narė negali pakeisti savo teisės aktų taip, kad sumažintų ESS 2 straipsnyje įtvirtintų vertybių apsaugą. Taigi valstybės narės privalo užtikrinti, kad būtų išvengta bet kokio regreso šių vertybių atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 2021 m. balandžio 20 d. Sprendimo Repubblika, C‑896/19, EU:C:2021:311, 63 ir 64 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).