1

SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovė Lagardère SA prašo panaikinti 2023 m. rugsėjo 19 d. Komisijos sprendimą C(2023) 6429 final dėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalies taikymo procedūros (byla M.11184 – Vivendi / Lagardère) (toliau – 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimas), iš dalies pakeistą 2023 m. spalio 27 d. Komisijos sprendimu C(2023) 7464 final (toliau – 2023 m. spalio 27 d. sprendimas) (toliau – ginčijamas sprendimas).

2

Ieškovė yra Lagardère grupės patronuojančioji bendrovė. Tai Prancūzijos įmonių grupė, be kita ko, veikianti žiniasklaidos srityje.

3

2022 m. spalio 24 d.Vivendi SE – Vivendi grupės (tai – tarptautinio masto Prancūzijos įmonių grupė, kurios specializacija – žiniasklaida ir pramogos ir kuri per patronuojamąsias bendroves veikia įvairiose rinkose) patronuojančioji bendrovė – pranešė Europos Komisijai apie koncentraciją, kurią sudarė Lagardère SA išimtinės kontrolės įsigijimas.

4

2023 m. birželio 9 d. sprendimu Komisija leido įgyvendinti koncentracijos projektą su sąlyga, kad bus įvykdyti įsipareigojimai perleisti visą Vivendi veiklą knygų leidybos (ji buvo sutelkta Vivendi patronuojamojoje įmonėje Editis) ir žurnalo Gala leidimo sektoriuje.

5

2023 m. liepos 25 d. Komisija informavo ieškovę apie pradėtą oficialų tyrimą dėl galimo ankstyvo koncentracijos įvykdymo.

6

Per oficialų tyrimą dėl galimo ankstyvo koncentracijos įvykdymo 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Komisija išsiuntė ieškovei prašymą suteikti informaciją, grindžiamą 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB susijungimų reglamentas) (OL L 24, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 40) 11 straipsnio 3 dalimi; jo įvykdymo terminas – 2023 m. spalio 27 d.

7

2023 m. rugsėjo 19 d. sprendime yra vienas priedas.

8

Pagal 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo 2 ir 6 konstatuojamąsias dalis to sprendimo tikslas – surinkti informaciją, kad Komisija galėtų įvertinti, ar Vivendi darė lemiamą įtaką Lagardère, galinčią reikšti pareigos pranešti ir pareigos sustabdyti įsigijimą pažeidimą, taip pat įsipareigojimų nevykdymą, pažeidžiant Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatas.

9

2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo 7 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad dokumentai ir pranešimai, kurių prašoma, yra labai svarbūs, kad Komisija galėtų išnagrinėti, ar Vivendi kišimasis ir (arba) konsultavimas ir (arba) įsitraukimas priimant tam tikrus Lagardère sprendimus gali būti kvalifikuojami kaip Vivendi lemiamos įtakos darymas to sprendimo 6 konstatuojamojoje dalyje aprašytomis sąlygomis. Be kita ko, nurodoma, kad dokumentai ir pranešimai yra susiję su įgyvendinta veiklos sinergija, kaip antai bendrų Vivendi ir Lagardère audiovizualinių subjektų programų įgyvendinimu, Lagardère grupei priklausančios radijo stoties Europe 1 programų tinklelio nustatymu, žurnalistų paskyrimais dirbti Lagardère grupės leidiniuose ir pasitraukimais iš jų, Lagardère grupės žurnalų redakciniais sprendimais, kuriems galėjo turėti įtakos Vivendi vadovai arba jos pagrindinė akcininkė Bolloré grupė, taip pat Vivendi grupės subjektų persikėlimas į Lagardère priklausančias patalpas. Jie taip pat susiję su Hachette knygų leidybos grupės (priklausančios Lagardère) strateginiais sprendimais, kuriuos priimdama Vivendi galėjo atlikti vaidmenį, galimą kvalifikuoti kaip lemiamos įtakos darymą, kaip antai sprendimu nutraukti ginčus su Vivendi patronuojamąja bendrove arba nepateikti pasiūlymo dėl JAV leidybos įmonės Simon & Schuster perpirkimo, taip pat su tam tikrų gerai žinomų su Bolloré grupe susijusių asmenų paskyrimo Lagardère valdybos nariais sąlygomis.

10

2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo 8 konstatuojamojoje dalyje nurodytos priežastys, dėl kurių Komisija nusprendė, jog tik pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį priimtu sprendimu galima užtikrinti, kad ieškovė pateiks visus minėtame sprendime jos nustatytus kriterijus atitinkančius dokumentus.

11

2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo 9 ir 10 konstatuojamosiose dalyse nurodytos pasekmės, kurių ieškovė gali patirti, jei informacija būtų neteisinga, neišsami, klaidinanti ar pateikta praleidus terminą.

12

Pagal 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo 1 straipsnį ieškovė, kuri yra šio sprendimo adresatė, turi kuo greičiau ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip 2023 m. spalio 27 d. pateikti jo priede nurodytą informaciją.

13

2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo priedo I punkte pateiktos bendrosios apibrėžtys, įskaitant sąvokos „atitinkamas laikotarpis“, reiškiančios laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 19 d., ir sąvokos „dokumentas“ apibrėžtis. Iš jų matyti, kad:

„sąvoka „dokumentas (‑ai)“ reiškia visas Vivendi turimas, jos valdomas arba kontroliuojamas kompiuterines duomenų rinkmenas, kuriose be apribojimų laikoma ši informacija:

14

2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo priedo II punkte sąvoka „atitinkami asmenys“ apibrėžta kaip apimanti penkiolika asmenų, „taip pat visus asmenis, kurie [a]titinkamu [l]aikotarpiu ėjo [visas] įvairias jų pareigas prieš juos arba po jų“ (toliau – atitinkami asmenys).

15

2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo priedo III punkte ieškovės prašoma, be kita ko, pateikti visus dokumentus, kuriais pasikeitė kai kurie atitinkami asmenys, ir visus minėtų asmenų atsiųstus ar gautus dokumentus, susijusius su tam tikromis temomis arba kuriuose yra bent vienas iš minėto sprendimo priedo VII punkte išvardytų paieškos žodžių.

16

2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo priedo IV, V ir VI punktuose nurodomas būdas, kaip ieškovė turi pateikti prašomus dokumentus, pridedamos ataskaitos turinys ir pareiškimams dėl atsakymų išsamumo taikomi reikalavimai. Konkrečiai IV punkte nurodyta, be kita ko, procedūra, kurios reikia laikytis tam tikrų dokumentų atveju prašant užtikrinti advokatų ir klientų tarpusavio bendravimo slaptumo ir jautrių asmens duomenų, kaip jie apibrėžti 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (OL L 119, 2016, p. 1), apsaugą. Pažymima, kad dokumentai, kuriuose yra tokių jautrių duomenų, turi būti pateikiami užšifruoti ir atskirai, juos identifikuojant kaip „jautrius asmens duomenis“.

17

2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo priedo VII punkte išvardyti paieškos žodžiai ir pateiktos jų naudojimo instrukcijos.

18

2023 m. spalio 27 d. sprendimu Komisija iki 2023 m. gruodžio 1 d. pratęsė 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimu iš pradžių nustatytą terminą.

19

2023 m. lapkričio 27 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės ieškinį dėl ginčijamo sprendimo, t. y. 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo, iš dalies pakeisto 2023 m. spalio 27 d. sprendimu, panaikinimo.

20

2023 m. gruodžio 6 d. raštu Komisijos Konkurencijos generalinio direktorato generalinis direktorius nurodė, kad visiems dokumentams, susijusiems su jautrių asmens duomenų ar žurnalistų šaltinių apsauga, pagal atitinkamą teisę ir jurisprudenciją bus taikomos procesinės garantijos, ir išsamiai jas aprašė (toliau – 2023 m. gruodžio 6 d. raštas).

21

2024 m. sausio 24 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2024) 572 final dėl Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalies ir 15 straipsnio 1 dalies taikymo procedūros (byla M.11184 – Vivendi / Lagardère) (toliau – 2024 m. sausio 24 d. sprendimas).

22

2024 m. sausio 24 d. sprendimo 1 straipsniu 2023 m. spalio 27 d. sprendimo 2 straipsnyje nustatytas 2023 m. gruodžio 1 d. terminas buvo pratęstas iki 2024 m. vasario 7 d.

23

2024 m. sausio 24 d. sprendimo 2 straipsnyje pagal Reglamento Nr. 139/2004 15 straipsnį ieškovei buvo skirta periodinė bauda, neviršijanti 5 % jos vidutinės dienos apyvartos už kiekvieną pavėluotą dieną, skaičiuojant nuo pirmos darbo dienos po minėto sprendimo 1 straipsnyje nustatytos datos.

24

Be to, į 2024 m. sausio 24 d. sprendimą įtrauktos 2023 m. gruodžio 6 d. rašte nustatytos procesinės garantijos, susijusios su jautrių asmens duomenų apsauga ir žurnalistų šaltinių apsauga.

25

Dėl asmens duomenų 2024 m. sausio 24 d. sprendimo 14 konstatuojamosios dalies a punkte nurodyta, kad, kiek tai susiję su asmens duomenimis, ginčijamo sprendimo taikymo sričiai priskirti dokumentai, niekaip nesusiję su ieškovės komercine veikla ir apimantys jautrius asmens duomenis, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2016/679 9 straipsnį ir 2018 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1725 dėl fizinių asmenų apsaugos Sąjungos institucijoms, organams, tarnyboms ir agentūroms tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 45/2001 ir Sprendimas Nr. 1247/2002/EB (OL L 295, 2018, p. 39), 10 straipsnį, gali būti padėti į virtualią duomenų saugyklą, numatytą 2020 m. spalio 29 d. Nutarties Facebook Ireland / Commission (T‑451/20 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2020:515), ir 2020 m. spalio 29 d. Nutarties Facebook Ireland / Commission (T‑452/20 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2020:516) rezoliucinės dalies 2 punkte, siekiant sudaryti Komisijai galimybę patikrinti, ar jie svarbūs jos tyrimui, ar ne.

26

Dėl žurnalistų šaltinių apsaugos 2024 m. sausio 24 d. sprendimo 14 konstatuojamosios dalies b punkte nustatyta, kad asmenys, su kuriais susijęs ginčijamas sprendimas ir kurie turi žurnalisto pažymėjimus, gali peržiūrėti dokumentus, atitinkančius ginčijamame sprendime nustatytus kriterijus, nustatyti informaciją, kuriai taikoma tokia apsauga, ir pateikti versiją, iš kurios būtų pašalinti žurnalistų šaltinių identifikavimo duomenys, arba, jei nebūtų įmanoma pateikti nekonfidencialios versijos, pašalinti dokumentą iš pateiktų dokumentų rinkinio. Taip pat nurodyta, kad ieškovė turės pateikti likusius dokumentus ir apibendrinamąją lentelę, kurioje būtų nurodytas pašalintos informacijos pobūdis arba iš pateiktų dokumentų rinkinio pašalinti dokumentai.

27

Atskiru dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2023 m. lapkričio 28 d.) ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, juo siekė, pirma, kad būtų sustabdytas ginčijamo sprendimo vykdymas ir, antra, prevenciniais tikslais, jei Bendrojo Teismo pirmininkas nuspręstų, kad tai reikalinga, nurodyti išsaugoti visus atitinkamų asmenų dokumentus, kurie galėtų būti svarbūs Komisijos tyrimui.

28

2023 m. lapkričio 29 d. Nutartimi Lagardère / Komisija (T‑1119/23 R, nepaskelbta Rink.) Bendrojo Teismo pirmininkas sustabdė ginčijamo sprendimo vykdymą, kol bus priimta nutartis, užbaigianti procesą byloje T‑1119/23 R, nedarant poveikio ieškovės pareigai tęsti informacijos rinkimą ir elektroninėje laikmenoje saugoti visus ginčijamame sprendime nurodytus atitinkamus dokumentus, kurie galėtų būti svarbūs Komisijai atliekant tyrimą.

29

2024 m. sausio 19 d. Nutartimi Lagardère / Komisija (T‑1119/23 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2024:16) Bendrojo Teismo pirmininkas atmetė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o 2023 m. lapkričio 29 d. Nutartis Lagardère / Komisija (T‑1119/23 R, nepaskelbta Rink.) buvo panaikinta.

30

2024 m. vasario 6 d. Nutartimi Lagardère / Komisija (C‑89/24 P(R)-R, EU:C:2024:120) Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas nurodė sustabdyti ginčijamu sprendimu ieškovei nustatytos pareigos rinkti ir perduoti Komisijai tam tikrų jos darbuotojų ir atstovų privačiose ar asmeninėse elektroninio pašto dėžutėse bei privačiuose ar asmeniniuose mobiliuosiuose įrenginiuose esančius dokumentus vykdymą, kol bus priimta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šiame procese arba nutartis dėl apeliacinio skundo byloje C‑89/24 P(R), nelygu, kuri iš jų bus priimta anksčiau, nedarant poveikio ieškovės pareigai imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų užtikrintas visų šių dokumentų išsaugojimas.

31

2024 m. balandžio 11 d. Nutartimi Lagardère / Komisija (C‑89/24 P(R), EU:C:2024:312) Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas panaikino 2024 m. sausio 19 d. Nutartį Lagardère / Komisija (T‑1119/23 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2024:16) ir grąžino bylą Bendrajam Teismui, kad šis priimtų sprendimą dėl fumus boni juris sąlygos ir prireikus suderintų esamus interesus. Ieškovės prašymas sustabdyti ginčijamu sprendimu, iš dalies pakeistu 2024 m. sausio 24 d. sprendimu, nustatytos pareigos rinkti ir perduoti Komisijai dokumentus, esančius tam tikrų jos darbuotojų ir atstovų privačiose ar asmeninėse elektroninio pašto dėžutėse ir privačiuose ar asmeniniuose mobiliuosiuose įrenginiuose, vykdymą, kol Bendrojo Teismo pirmininkas iš naujo priims sprendimą dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje T‑1119/23 R arba, jei to nebus padaryta, kol Bendrasis Teismas priims sprendimą dėl ieškinio byloje T‑1119/23 R, buvo atmestas.

32

2024 m. birželio 13 d. Nutartimi Lagardère / Komisija (T‑1119/23 R-RENV, nepaskelbta Rink., EU:T:2024:382) Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas, pirma, nusprendė, kad nebereikia priimti sprendimo dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kiek jis susijęs su 2024 m. sausio 30 d. Komisijai pateiktais dokumentais, antra, sustabdė ginčijamo sprendimo vykdymą tiek, kiek jis susijęs su dokumentais, kurie nebuvo pateikti Komisijai 2024 m. sausio 30 d., ir, trečia, nurodė ieškovei prašyti asmenų, su kuriais susijęs ginčijamas sprendimas, imtis visų reikiamų priemonių, kad šio sprendimo priede nurodyti dokumentai, kurie dar nebuvo pateikti Komisijai, būtų saugomi tokiu formatu, kad būtų užtikrintas jų vientisumas ir nekeičiamumas. Likusi prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones dalis buvo atmesta.

33

2024 m. liepos 12 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, juo pirmiausia buvo prašoma nurodyti užplombuoti visus dokumentus ir galimas dokumentų kopijas, kuriuos ji pateikė Komisijai 2024 m. sausio 30 d., kad ši institucija ar bet kuri kita trečioji šalis negalėtų su jais susipažinti, kol bus priimtas Bendrojo Teismo sprendimas dėl ieškinio dėl 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo, iš dalies pakeisto 2023 m. spalio 27 d. sprendimu ir 2024 m. sausio 24 d. sprendimu, panaikinimo, o nepatenkinus šio reikalavimo – nurodyti juos užplombuoti, kol ji per protingą ir pakankamą terminą galės identifikuoti ir suredaguoti pašalinant tam tikrą informaciją visus dokumentus, susijusius su asmenų, su kuriais susijęs ginčijamas sprendimas, privačiu gyvenimu, ir bet kuriuo atveju nurodyti Komisijai iš anksto ir prieš pateikiant pastabas sustabdyti visų savo tarnautojų ir pareigūnų prieigą prie dokumentų, kuriuos ji jai perdavė 2024 m. sausio 30 d., kol bus priimta nutartis, kuria užbaigiama laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra.

34

2024 m. liepos 15 d. Nutartimi Lagardère / Komisija (T‑1119/23 RIII, nepaskelbta Rink.) Komisijai buvo nurodyta sustabdyti savo pareigūnų ir tarnautojų prieigą prie dokumentų, kuriuos ieškovė jai pateikė 2024 m. sausio 30 d., kol bus priimta nutartis, kuria užbaigiama laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra.

35

2024 m. rugsėjo 13 d. Nutartimi Lagardère / Komisija (T‑1119/23 RIII, nepaskelbta Rink., EU:T:2024:624) prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo atmestas kaip nepriimtinas, o 2024 m. liepos 15 d. Nutartis Lagardère / Komisija (T‑1119/23 RIII, nepaskelbta Rink.) panaikinta.

36

2024 m. rugpjūčio 22 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo ieškovės apeliacinį skundą dėl 2024 m. birželio 13 d. Nutarties Lagardère / Komisija (T‑1119/23 R-RENV, nepaskelbta Rink., EU:T:2024:382) dalinio panaikinimo.

37

2024 m. spalio 21 d. Nutartimi Lagardère / Komisija (C‑569/24 P(R), nepaskelbta Rink., EU:C:2024:945) Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas nurodė išbraukti šią bylą iš Teisingumo Teismo registro.

38

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

39

Per teismo posėdį ieškovė paaiškino, kad, priešingai nei matyti iš dubliko, ji neprašė panaikinti 2024 m. sausio 24 d. sprendimo.

40

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

41

Grįsdama savo ieškinį ieškovė nurodo šešis pagrindus, grindžiamus, pirma, piktnaudžiavimu įgaliojimais ir principo impossibilium nulla obligatio est pažeidimu, antra, pareigos motyvuoti pažeidimu, trečia, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 straipsnyje bei 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsnyje garantuojamos pagrindinės teisės į privataus gyvenimo gerbimą ir susirašinėjimo slaptumą pažeidimu, ketvirta, Chartijos 11 straipsnyje ir EŽTK 10 straipsnyje garantuojamo spaudos laisvės principo pažeidimu, penkta, teisinio saugumo principo pažeidimu ir, šešta, proporcingumo principo bei apsaugos nuo savavališko viešosios valdžios kišimosi į privačios veiklos sritį principų pažeidimu.

42

Pirmiausia reikia išnagrinėti antrąjį pagrindą, susijusį su motyvavimo stoka.

43

Šiame pagrinde (jį sudaro dvi dalys) ieškovė tvirtina, kad Komisija pažeidė jai pagal SESV 296 straipsnį ir Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį tenkančią pareigą motyvuoti. Pirma, Komisija nepakankamai motyvavo savo pasirinkimą priimti sprendimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį. Antra, iš ginčijamo sprendimo ji nesupranta priežasčių, dėl kurių tam tikra informacija yra reikalinga Komisijos tyrimui atlikti.

44

Primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 296 straipsnyje reikalaujamas Europos Sąjungos institucijų veiksmų pagrindimas turi atitikti atitinkamo akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė šį aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – atlikti jos kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, be kita ko, į akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir asmenų, kuriems aktas skirtas, ar kitų asmenų, su kuriais jis susijęs, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, suinteresuotumą gauti paaiškinimų. Nereikalaujama, kad motyvuojant būtų nurodytos visos svarbios faktinės ir teisinės aplinkybės, nes klausimas, ar akto motyvavimas atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į jo formuluotę, bet ir į kontekstą bei į visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas (žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, EU:C:2016:149, 16 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

45

Kalbant konkrečiai apie sprendimo, kuriuo prašoma suteikti informaciją, motyvavimą, reikia priminti, kad Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalyje apibrėžti jo esminiai aspektai (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, EU:C:2016:149, 17 punktą).

46

Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalyje iš tikrųjų numatyta, kad Komisija „nurodo prašymo teisinį pagrindą ir tikslą, nurodo, kokios informacijos reikia, ir nustato terminą, per kurį informacija turi būti suteikta“. Be to, šioje nuostatoje nustatyta, kad Komisija „taip pat nurodo [Reglamento Nr. 139/2004] 14 straipsnyje numatytas baudas“, „nurodo arba skiria [to paties reglamento] 15 straipsnyje numatytas baudas“ ir taip pat „nurodo teisę kreiptis į Teisingumo Teismą, kad šis peržiūrėtų sprendimą“.

47

Visų pirma reikia priminti, kad visoms Sąjungos akto kalbinėms versijoms iš principo turi būti teikiama vienoda reikšmė. Taigi siekiant užtikrinti vienodą Sąjungos teisės aiškinimą tais atvejais, kai esama šių kalbinių versijų neatitikimų, atitinkamą nuostatą reikia aiškinti atsižvelgiant į teisės akto, kurio dalis ji yra, bendrą sistemą ir tikslą. Vadinasi, vienoje iš akto kalbinių versijų vartojama formuluotė negali būti vienintelis šio akto aiškinimo pagrindas ar įgyti dėl to prioritetą prieš kitas kalbines versijas. Toks požiūris būtų nesuderinamas su reikalavimu vienodai taikyti Sąjungos teisę (žr. 2018 m. vasario 20 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C‑16/16 P, EU:C:2018:79, 49 ir 50 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją).

48

Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalies versijoje prancūzų kalba numatyta, jog prašyme suteikti informaciją sprendimu Komisija nurodo šio prašymo teisinį pagrindą ir „dalyką“ („objet“). Vis dėlto kitose šios nuostatos kalbinėse versijose vartojami žodžiai, atitinkantys sąvoką „tikslas“: taip yra, pavyzdžiui, versijose anglų, vokiečių, nyderlandų, italų, graikų ir kroatų kalbomis, kuriose atitinkamai vartojami žodžiai „purpose“, „Zweck“, „doel“, „scopo“, „σκοπό“ ir „svrhu“, išskyrus versiją ispanų kalba, kurioje vartojamas žodis „objeto“. Taigi iš kitose kalbinėse versijose vartojamų žodžių, atsižvelgiant į šios nuostatos kontekstą bei nagrinėjamu reglamentu siekiamą tikslą, matyti, kad Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalyje teisės aktų leidėjas norėjo remtis sąvoka „tikslas“, vartojama Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 2 dalyje ir 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101 ir 102 straipsniuose], įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 18 straipsnio 2 ir 3 dalyse, kaip ji išaiškinta šio sprendimo 50 punkte nurodytoje jurisprudencijoje.

49

Ši speciali pareiga motyvuoti yra esminis reikalavimas ne tik siekiant parodyti prašymo suteikti informaciją pagrįstumą; tai taip pat leidžia atitinkamoms įmonėms suprasti pareigos bendradarbiauti apimtį, kartu užtikrinant jų teisę į gynybą (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, EU:C:2016:149, 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

50

Kalbant apie pareigą nurodyti „prašymo tikslą“, pažymėtina, kad Komisija turi savo prašyme nurodyti savo tyrimo tikslą, taigi, pakankamai tiksliai nurodyti tariamą konkurencijos taisyklių pažeidimą (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, EU:C:2016:149, 20 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Komisija neprivalo sprendimo, kuriuo prašoma suteikti informaciją, adresatui perduoti visos turimos informacijos dėl įtariamų pažeidimų ar tiksliai teisiškai kvalifikuoti šių pažeidimų, jei aiškiai nurodo įtarimus, kuriuos ketina patikrinti (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, EU:C:2016:149, 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

51

Ši pareiga ypač gerai paaiškinama tuo, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 1 dalies, siekdama atlikti jai šiame reglamente nustatytas pareigas Komisija gali paprastu prašymu ar sprendimu paprašyti įmonių ir įmonių asociacijų pateikti „visą reikalingą informaciją“ (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, EU:C:2016:149, 22 punktą).

52

Iš to matyti, kad Komisija gali reikalauti pateikti tik tą informaciją, kuria remdamasi galėtų patikrinti pažeidimų prezumpcijas, kuriomis grindžiamas atliekamas tyrimas ir kurios nurodytos prašyme suteikti informaciją (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, EU:C:2016:149, 23 punktą).

53

Kadangi informacijos būtinumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į prašyme ją suteikti nurodytą tikslą, jis turi būti nurodytas gana tiksliai, antraip būtų neįmanoma nustatyti, ar informacija yra būtina, ir Sąjungos teismas negalėtų vykdyti kontrolės (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, EU:C:2016:149, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

54

Taigi sprendimo pateikti prašymą suteikti informaciją motyvavimo pakankamumas priklauso nuo to, ar pažeidimų prezumpcijos, kurias Komisija ketina tikrinti, yra nurodytos pakankamai aiškiai (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, EU:C:2016:149, 25 punktą).

55

Vertinant pareigos motyvuoti apimtį, taip pat reikia atsižvelgti į tyrimo etapą, kuriuo priimamas toks sprendimas, ir į tai, ar Komisija jau turėjo tam tikros informacijos apie įtariamus pažeidimus (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2019 m. balandžio 9 d. Sprendimo Qualcomm et Qualcomm Europe / Komisija, T‑371/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:232, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

56

Ieškovės argumentai turi būti nagrinėjami atsižvelgiant būtent į šią jurisprudenciją.

57

Ieškovė tvirtina, kad Komisija nemotyvavo pasirinkimo priimti sprendimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį. Komisija nepagrindė savo teiginio, kad tik tokiu sprendimu galima užtikrinti išsamų atsakymą, nors ieškovė bendradarbiavo su Komisija per koncentracijų kontrolės procedūrą ir atsakė į pirmąjį Komisijos prašymą, pateiktą pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 2 dalį.

58

Ieškovės teigimu, skubumo tikslas ir ginčijamame sprendime nurodytas iš Lagardère grupės pasitraukusių darbuotojų dokumentų pašalinimo rizika negali pagrįsti prašymo suteikti informaciją pateikimo priimant sprendimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį. Ji jau buvo nurodžiusi Komisijai, kad, nors bendros visos Lagardère grupės politikos dėl asmenų, kurie nustojo eiti pareigas, duomenų saugojimo nebuvo, dauguma subjektų juos saugojo nuo trijų mėnesių iki vienų metų. Be to, visi Lagardère grupės subjektai, pateikę prašymą, gali nustatyti tokią priemonę, taip pašalindami bet kokią riziką, susijusią su dokumentų nesaugojimu.

59

Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

60

Reikia priminti, kad iš Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 1 dalies matyti, jog Komisija turi teisę prašyti įmonės pateikti informaciją „paprastu prašymu ar sprendimu“; pagal šią nuostatą prieš priimant sprendimą nebūtinai turi būti pateiktas paprastas prašymas.

61

Prašymas suteikti informaciją priimant sprendimą nuo paprasto prašymo suteikti informaciją skiriasi tuo, kad teikdama pirmąjį prašymą Komisija gali skirti baudą arba periodinę baudą, siekdama priversti įmonę pateikti išsamią ir tikslią informaciją atitinkamai pagal Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio 1 dalies c punktą ir 15 straipsnio 1 dalies a punktą (šiuo klausimu žr. 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo thyssenkrupp / Komisija, C‑581/22 P, EU:C:2024:821, 379 punktą).

62

Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo sprendimo 8 konstatuojamosios dalies matyti, kad per šią procedūrą, kuria siekiama nustatyti Reglamento Nr. 139/2004 taisyklių pažeidimą, Komisija laikėsi nuomonės, jog tik remiantis pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį priimtu sprendimu galima užtikrinti, kad ieškovė pateiktų visus dokumentus, atitinkančius tame sprendime nustatytus kriterijus. Rėmimasis Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalimi yra vienintelė šiame reglamente numatyta procedūra, kuria ji gali įpareigoti įmones adresates pateikti išsamų atsakymą, antraip būtų taikomos sankcijos. Be to, Komisija manė, kad būtina imtis skubių veiksmų, kad atitinkami dokumentai nebūtų pašalinti iš ieškovės rinkmenų, be kita ko, tuo atveju, jei pranešimai būtų ištrinti po tam tikro termino ir tam tikri darbuotojo parengti dokumentai nebūtų saugomi pakankamai ilgai jam išėjus iš darbo. Komisijos teigimu, pasirinkimas priimti sprendimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį atitinka šį skubumo tikslą.

63

Taigi reikia konstatuoti, kad, remiantis šio sprendimo 44–46 punktuose nurodyta jurisprudencija, ginčijamame sprendime gana aiškiai nurodytas jo teisinis pagrindas ir pakankamai išsamiai išdėstyti Komisijos argumentai, kuriais ji siekė paaiškinti savo sprendimą prašymą suteikti informaciją pateikti sprendimo, o ne paprasto prašymo forma.

64

Be to, pareiga motyvuoti sprendimus yra esminis procedūrinis reikalavimas ir jį reikia skirti nuo motyvų pagrįstumo klausimo, susijusio su ginčijamo akto teisėtumu iš esmės. Sprendimas motyvuojamas formaliai išdėstant motyvus, kuriais jis grindžiamas. Jei šiuose motyvuose yra klaidų, jos turi neigiamą įtaką sprendimo teisėtumui iš esmės, bet ne jo motyvavimui, kurio gali pakakti net tuo atveju, kai pateikiami klaidingi motyvai (žr. 2008 m. liepos 10 d. Sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America / Impala, C‑413/06 P, EU:C:2008:392, 181 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

65

Vadinasi, ieškovės argumentai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo pateikti prašymą suteikti informaciją sprendimo forma, o ne paprasto prašymo forma, yra nereikšmingi, kiek tai susiję su pagrindu, grindžiamu motyvavimo stoka.

66

Kadangi ieškovė iš tikrųjų ginčija Komisijos pasirinkimo prašymą suteikti informaciją pateikti sprendimo forma pagrįstumą, reikia pažymėti, kad ji iš esmės pakartoja argumentus, pateiktus šeštojo pagrindo pirmoje dalyje, kuri buvo išnagrinėta ir atmesta šio sprendimo 252–261 punktuose.

67

Vadinasi, antrojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

68

Ieškovė tvirtina, pirma, kad ginčijamo sprendimo motyvai nepakankami, kiek jis taikomas radijo stočių centro veiklai, t. y. Lagardère grupės radijo stočių, Europe 1, Europe 2 (buvusi Virgin Radio) ir RFM veiklai. Antra, ji tvirtina, kad iš ginčijamo sprendimo motyvų negali suprasti priežasčių, dėl kurių tam tikra informacija reikalinga Komisijos tyrimui. Tai susiję su atitinkamų asmenų ratu, dviejų iš jų tarpusavio susirašinėjimu, atitinkamo laikotarpio pradžios data, t. y. 2020 m. sausio 1 d., ir informacija, saugoma asmeninėse ryšio priemonėse ir programėlėse.

69

Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

70

Iš pradžių reikia priminti, kad ginčijamu sprendimu siekiama, kaip nurodyta jo 2, 6 ir 7 konstatuojamosiose dalyse (žr. šio sprendimo 8 ir 9 punktus), nustatyti Reglamento Nr. 139/2004 pažeidimo prezumpcijas, ir ieškovė neginčija, kad jos pakankamai aiškiai nurodytos ginčijamame sprendime.

71

Pirma, kalbant konkrečiai apie Komisijos prašymus dėl radijo stočių centro, iš bylos medžiagos ir Komisijos rašytinių dokumentų visų pirma matyti, kad Vivendi įsigijimo projektas buvo susijęs su visa Lagardère grupe, įskaitant „radijo stočių centrą“. Be to, ieškovė neginčija Komisijos teiginio, kad Vivendi viešas siūlymas įsigyti Lagardère apėmė ir radijo stočių centrą. Galiausiai ginčijamo sprendimo 7 konstatuojamojoje dalyje pažymėta, kad Komisija tiria „radijo stoties „Europe 1“ programų tinklelio sudarymą“ (žr. šio sprendimo 9 punktą).

72

Antra, kalbant apie atitinkamus asmenis, neginčijama, kad jie atliko strateginį vaidmenį Lagardère grupėje ir kad ginčijamo sprendimo priedo II punkto 4 dalies a ir c punktuose nurodyti asmenys dažnai įvairiomis formomis bendravo dėl koncentracijos ir su tyrimu susijusios veiklos. Darytina išvada, kad Komisija neprivalėjo papildomai motyvuoti ginčijamo sprendimo šiuo klausimu.

73

Trečia, kiek tai susiję su atitinkamo laikotarpio pradžia, taip pat neginčijama, kad Vivendi pirmą kartą Lagardère kapitalo dalį įsigijo 2020 m. kovo mėn. Taigi ginčijamo sprendimo priėmimo dieną Komisija galėjo pagrįstai manyti, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. surinkta informacija galėtų padėti jai nustatyti šio pažeidimo buvimą, be kita ko, dėl to, kad ji padėtų gerai suprasti visus įvykius ir jų kontekstą. Darytina išvada, kad Komisija neprivalėjo papildomai motyvuoti ginčijamo sprendimo šiuo klausimu.

74

Ketvirta, dėl asmeninių ryšio priemonių ieškovė pripažįsta, kad kai kurie atitinkami asmenys atitinkamu laikotarpiu savo asmenines ryšio priemones ir programėles naudojo profesiniais tikslais. Darytina išvada, kad Komisija neprivalėjo papildomai motyvuoti ginčijamo sprendimo šiuo klausimu.

75

Atsižvelgiant į šio sprendimo 71–74 punktuose aprašytas aplinkybes, ginčijamas sprendimas yra pakankamai teisiškai motyvuotas, nes iš jo tikslo ir konteksto ieškovė gali suprasti priežastis, dėl kurių prašoma informacija yra reikalinga Komisijos tyrimui.

76

Vadinasi, antrojo pagrindo antrą dalį, kaip ir visą antrąjį pagrindą, reikia atmesti.

77

Pirmąjį pagrindą sudaro dvi dalys. Pirma, ieškovė iš esmės tvirtina, kad Komisija viršijo savo įgaliojimus ir jais piktnaudžiavo priimdama sprendimą, skirtą tik tyrimo reikmėms. Antra, ji tvirtina, kad Komisija neužtikrino jos teisinio ir techninio gebėjimo laikytis ginčijamo sprendimo. Kadangi ieškovė negali susipažinti su tam tikrais Komisijos prašomais pateikti duomenimis, ginčijamu sprendimu pažeidžiamas principas impossibilium nulla obligatio est.

78

Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

79

Sąvoka „piktnaudžiavimas įgaliojimais“ apima atvejus, kai administracinės valdžios institucija naudojasi įgaliojimais kitu tikslu nei tas, dėl kurio jie buvo suteikti. Sprendimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu įgaliojimais tik tuomet, kai paaiškėja, kad jis, remiantis objektyviais, reikšmingais ir nuosekliais požymiais, buvo priimtas šiuo tikslu. Tais atvejais, kai siekiama kelių tikslų, net jei tarp pagrįstų pagrindų yra vienas nepagrįstas, sprendimas nebūtų laikomas piktnaudžiavimu įgaliojimais, jei dėl to nenukentėtų pagrindinis tikslas (žr. 2009 m. vasario 4 d. Sprendimo Omya / Komisija, T‑145/06, EU:T:2009:27, 99 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

80

Taigi reikia patikrinti, ar ieškovės nurodytos aplinkybės yra objektyvūs, reikšmingi ir nuoseklūs požymiai, kad Komisija ginčijamą sprendimą priėmė siekdama kito tikslo nei numatytasis Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalyje – būtent, ieškovės teigimu, siekdama nurodyti atlikti „žvalgomąsias paieškas“, perkeliant jai pareigą atlikti šias paieškas bei apibrėžti tyrimo parametrus.

81

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Reglamentą Nr. 139/2004 Komisija turi pareigą užtikrinti, kad apie bet kokią Sąjungos masto koncentraciją būtų pranešta ir leidimas ją atlikti suteiktas prieš ją vykdant ir kad būtų laikomasi sprendime, kuriuo koncentracija pripažįstama suderinama su vidaus rinka, nustatytų sąlygų.

82

Pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 1 dalį „[v]ykdydama šiuo reglamentu jai priskirtas pareigas Komisija gali paprastu prašymu ar sprendimu reikalauti iš 3 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytų asmenų bei įmonių ir jų asociacijų suteikti visą reikalingą informaciją“.

83

Taigi, Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalis gali būti laikoma teisiniu pagrindu bet kokiam prašymui suteikti informaciją, kad Komisija galėtų vykdyti šiuo reglamentu jai priskirtas užduotis.

84

Ginčijamo sprendimo 6 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog Komisija reikalauja, kad ieškovė pateiktų dokumentus, „kad būtų galima įvertinti, ar Vivendi darė lemiamą įtaką Lagardère, galinčią reikšti pareigos pranešti ir (arba) pareigos sustabdyti įsigijimą pažeidimą ir (arba) sąlygų ir įsipareigojimų, susijusių su Komisijos sprendimu leisti atlikti Vivendi / Lagardère koncentraciją, nesilaikymą“.

85

Iš to matyti, kad ginčijamame sprendime prašoma informacija siekiama, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 1 dalį, leisti Komisijai vykdyti šiuo reglamentu jai pavestas užduotis, todėl ši institucija nepasinaudojo įgaliojimais kitu tikslu nei tas, kuriam jie buvo jai suteikti.

86

Šios išvados nepaneigia ieškovės argumentas, kad Komisija perkėlė tyrimo pareigą, nurodydama jai atlikti „žvalgomąsias paieškas“.

87

Šiuo klausimu reikia priminti, kad ginčijamo sprendimo priedo I, II ir III punktuose apibrėžtas atitinkamas laikotarpis, sąvoka „dokumentas“, atitinkami asmenys ir dokumentai, kurie turi būti pateikti remiantis, be kita ko, Komisijos nurodytomis temomis ir paieškos žodžiais (žr. šio sprendimo 13–15 punktus).

88

Žinoma, iš to matyti, kad ieškovė privalo nustatyti tiek įvardytų asmenų pirmtakus ir teisių perėmėjus, tiek šių asmenų naudojamas ryšio priemones. Be to, ji turi tam tikrą diskreciją vertinti priemones, naudotinas siekiant nustatyti dokumentus, atitinkančius Komisijos nustatytas temas. Vis dėlto ginčijamame sprendime ieškovei nepaliekama jokios diskrecijos dėl pateiktinų dokumentų. Taigi ieškovė negali teigti, kad Komisija perkėlė tyrimo pareigą, nurodydama jai atlikti „žvalgomąsias paieškas“.

89

Ieškovės argumentai, susiję su teisinėmis ir techninėmis kliūtimis, su kuriomis ji susiduria įgyvendindama ginčijamą sprendimą, bus nagrinėjami šio pagrindo antroje dalyje.

90

Iš to matyti, kad ieškovė neįrodė, jog ginčijamas sprendimas priimtas piktnaudžiaujant įgaliojimais.

91

Vadinasi, pirmojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

92

Iš pradžių reikia priminti, kad principas impossibilium nulla obligatio est („niekas negali būti įpareigotas daryti to, kas neįmanoma“) priskiriamas prie bendrųjų Sąjungos teisės principų (žr. 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Scuola Elementare Maria Montessori / Komisija, Komisija / Scuola Elementare Maria Montessori ir Komisija / Ferracci (C‑622/16 P–C‑624/16 P, EU:C:2018:873, 79 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

93

Galimi procedūriniai ar kiti sunkumai, susiję su akto vykdymu, negali turėti įtakos jo teisėtumui. Vis dėlto Komisija negali sprendimu nustatyti prievolės, kurios įvykdymas nuo pat pradžių būtų objektyviai ir visiškai neįmanomas, antraip šis sprendimas negaliotų (žr. 1999 m. birželio 17 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C‑75/97, EU:C:1999:311, 86 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

94

Vis dėlto visiško negalėjimo įvykdyti sąlyga netenkinama, kai suinteresuotasis asmuo tik praneša Komisijai apie dėl jo paties veiksmų susidariusias vidaus teisines, politines ar praktines kliūtis, kilusias įgyvendinant nagrinėjamą sprendimą, bet nesiūlo Komisijai alternatyvių sprendimo įgyvendinimo formų, kurios leistų įveikti šias kliūtis (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2008 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑214/07, EU:C:2008:619, 50 punktą ir 2015 m. vasario 12 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑37/14, nepaskelbtas Rink., EU:C:2015:90, 66 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

95

Taip pat reikia priminti, kad įmonei, kurios atžvilgiu taikoma tyrimo priemonė, tenka aktyvaus bendradarbiavimo pareiga, o tai reiškia, kad ji turi pateikti Komisijai visą su tyrimo dalyku susijusią informaciją (pagal analogiją žr. 2019 m. balandžio 9 d. Sprendimo Qualcomm ir Qualcomm Europe / Komisija, T‑371/17, nepaskelbtas Rink. EU:T:2019:232, 119 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

96

Ieškovės argumentai turi būti nagrinėjami atsižvelgiant būtent į šią jurisprudenciją.

97

Ieškovė teigia, kad 19 atitinkamų asmenų asmenines programėles, kaip antai Yahoo, Gmail ir WhatsApp, naudoja savo darbo priemonėse, o keturi iš jų taip pat naudoja savo asmeninius telefonus profesinei veiklai. Vienas iš šių keturių asmenų naudojasi asmeniniu telefonu pagal vadinamąją AARP praktiką („atsineškite asmeninę ryšio priemonę“).

98

Ieškovės teigimu, ji, kaip privati įmonė, privalo laikytis privatiems asmenims taikomų taisyklių ir principų, be kita ko, nacionalinės teisės nuostatų, pagal kuriuos draudžiama pažeisti teisę į privatų gyvenimą ir susirašinėjimo slaptumą, kaip nustatyta Chartijos 7 straipsnyje ir EŽTK 8 straipsnyje, taip pat nacionalinės darbo teisės nuostatų. Kyla teisinių kliūčių įvykdyti ginčijamą sprendimą, nes neįmanoma turėti prieigos prie savo darbuotojų ir atstovų asmeninių ryšio priemonių ir susirašinėjimo programėlių, nepatiriant pavojaus užsitraukti civilines ir baudžiamąsias sankcijas.

99

Šiuo klausimu reikia priminti, kad valstybės narės nacionalinės teisės aiškinimo klausimas yra fakto klausimas (pagal analogiją žr. 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Merck / Komisija, T‑470/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:452, 136 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Klausimas, ar nacionalinės teisės norma taikoma konkrečioje byloje, ir kiek, priklauso nuo to, kaip teismas vertina faktines aplinkybes, ir jam taikomos įrodymų tyrimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės (pagal analogiją žr. 2012 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑154/10, EU:T:2012:452, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

100

Pirma, dėl Prancūzijos baudžiamojo kodekso L.226-1, L.226-2, L.226-3, L.226-4 ir L.226-15 straipsnių, kuriais siekdama įrodyti, kad dėl ginčijamo sprendimo įgyvendinimo grėstų sankcijos, remiasi ieškovė, visų pirma reikia pažymėti, kad ji nepateikė visos nagrinėjamų nuostatų formuluotės ir kad jos pateiktoje išorės patarėjo teisės klausimais parengtoje ataskaitoje jos taip pat tik cituojamos iš dalies, nepateikiant tikslios informacijos apie galimą taikymą šioje byloje.

101

Prancūzijos baudžiamojo kodekso 226-1 straipsnyje nustatyta:

„Vienų metų laisvės atėmimo bausme ir 45000 EUR bauda baudžiama už tyčinį kenkimą kito asmens privačiam gyvenimui,

1° Be autoriaus sutikimo fiksuojant, įrašant ar perduodant privačiai ar konfidencialiai pasakytus žodžius;

<…>“

102

Prancūzijos baudžiamojo kodekso 226-15 straipsnyje nurodyta:

„Tas, kas nesąžiningai atplėšia, sunaikina, sulaiko ar neperduoda adresatui tretiesiems asmenims skirtos korespondencijos, neatsižvelgiant į tai, ar ji pasiekė adresatą, arba apgaulės būdu susipažįsta su jos turiniu, baudžiamas vienų metų laisvės atėmimo bausme ir 45000 eurų bauda.

Tomis pačiomis bausmėmis baudžiamas tas, kas nesąžiningai perima, neperduoda adresatui, panaudoja ar atskleidžia elektroninėmis priemonėmis išsiųstą, perduotą ar gautą korespondenciją arba įrengia prietaisus, kuriais galima atlikti tokį perėmimą.

<…>“

103

Iš šio sprendimo 101 ir 102 punktuose nurodytų nuostatų formuluotės matyti, kad pagal jas baudžiama už „tyčinius“, „piktavališkus“ ar „apgaulingus“ veiksmus. Vis dėlto ginčijamas sprendimas yra Sąjungos institucijos (Komisijos) priimtas teisiškai privalomas aktas, kuris grindžiamas Sąjungos teise (Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalis) ir kuriuo nustatoma pareiga pateikti informaciją, už kurios nesilaikymą taikomos sankcijos.

104

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, viena vertus, pagal Sąjungos teisės viršenybės principą Sąjungos teisė laikoma viršesne už valstybių narių teisę ir reikalaujama, kad visos valstybių narių institucijos užtikrintų visišką įvairių Sąjungos teisės normų veiksmingumą, o valstybių narių teisė negali pakenkti šių įvairių normų veiksmingumui tų valstybių teritorijoje (2022 m. sausio 18 d. Sprendimo Thelen Technopark Berlin, C‑261/20, EU:C:2022:33, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Kita vertus, kai ieškovei buvo pateiktas klausimas dėl šio sprendimo 103 punkte minimo akivaizdaus nenuoseklumo, ji iš esmės atsakė, kad, jei įgyvendintų ginčijamą sprendimą ir nepareikštų jokių prieštaravimų, taip pat nenurodytų sunkumų, ji veiktų „savanoriškai“. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos per posėdį išdėstytą Prancūzijos baudžiamosios teisės išaiškinimą.

105

Be to, ieškovės teiginius, kaip tvirtina Komisija, paneigia Prancūzijos baudžiamojo kodekso 122-4 straipsnio tekstas, iš kurio matyti, kad „baudžiamoji atsakomybė netaikoma asmeniui, kuris atlieka įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatose nurodytą ar pagal juos leidžiamą veiksmą [arba] atlieka teisėtos valdžios institucijos nurodytą veiksmą, išskyrus atvejus, kai šis veiksmas yra akivaizdžiai neteisėtas“.

106

Galiausiai ieškovė nenurodė nė vieno atvejo, kai analogiškomis šiai bylai aplinkybėms buvo taikomos šio sprendimo 100 punkte nurodytos nacionalinės teisės nuostatos arba Chartijos 7 straipsnis ir EŽTK 8 straipsnis. Nė vienas iš ieškovės nurodytų sprendimų nesusijęs su situacija, kai, pirma, būta teisiškai privalomo akto, grindžiamo Sąjungos teise, kuriame numatytas asmeninių ryšio priemonių ir programėlių gavimas ir prieiga prie pranešimų turinio siekiant bendrojo intereso tikslų, antra, kišimasis nebuvo vykdomas siekiant prižiūrėti įmonės darbuotojus ir atstovus ir nesukėlė tokių neigiamų pasekmių, kaip antai jų atleidimo iš darbo, ir, trečia, minėtas kišimasis vyko arba galėjo vykti dalyvaujant atitinkamiems asmenims arba juos iš anksto informavus.

107

Be to, atsakydama į proceso organizavimo priemonę ieškovė pažymėjo, kad jos rašytinėse pastabose nurodyta AARP sistema naudojosi tik vienas iš atitinkamų asmenų, bet nepateikė daugiau paaiškinimų dėl šios sistemos. Be to, Komisija pateikė dokumentą, kuriame ieškovė atsakė į jos klausimus, susijusius, be kita ko, su AARP sistemos taikymu Lagardère grupėje. Iš jo matyti, kad kai kurios šios grupės patronuojamosios bendrovės buvo įdiegusios darbo tvarkos taisykles, pagal kurias „[bendrovės] IT politika buvo taikoma darbuotojų ir atstovų asmeninėms priemonėms, naudojamoms profesiniams ryšiams“, ir kad jai buvo suteikta „neribota prieiga“ prie asmeninių ryšio priemonių, naudojamų profesiniais tikslais.

108

Nors, kaip teigia ieškovė, šios darbo tvarkos taisyklės nėra pakankamai aiškios, kad jomis būtų galima pagrįsti jos teisę ieškoti profesinių duomenų, esančių atitinkamų asmenų, kurie nesutiko, kad tokie duomenys būtų renkami, asmeninėse ryšio priemonėse, vis dėlto šių taisyklių buvimas paneigia ieškovės teiginius, kad jai draudžiama turėti prieigą prie tokių priemonių.

109

Dėl ieškovės argumento, grindžiamo Prancūzijos darbo teisės nuostatomis, pakanka pažymėti, kad jis visiškai nepagrįstas, todėl jį reikia atmesti remiantis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76 straipsnio d punktu.

110

Remiantis visu tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nacionaline teise grindžiamą ieškovės argumentą reikia atmesti.

111

Antra, ieškovė tvirtina, kad įmonė, kurią ji įgaliojo padėti jai rinkti į ginčijamo sprendimo taikymo sritį patenkančius dokumentus, neturi leidimo naudotis ryšio priemonėmis, kaip tai suprantama pagal Prancūzijos baudžiamąjį kodeksą.

112

Kadangi ieškovė nepateikė nei nagrinėjamų nuostatų formuluotės, nei pakankamai tikslios informacijos apie jų taikymą šioje byloje, šį argumentą reikia atmesti pagal Procedūros reglamento 76 straipsnio d punktą.

113

Trečia, ieškovė teigia, kad, kaip darbdavė, neturi prieigos prie savo darbuotojų ir atstovų asmeninių ryšio priemonių ir programėlių.

114

Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti: kadangi, nepaisant kai kuriose ieškovės patronuojamosiose bendrovėse taikomos AARP sistemos (žr. šio sprendimo 107 punktą), ji toleravo tai, kad tam tikri jos darbuotojai ir atstovai savo asmenines ryšio priemones ir programėles naudojo profesiniais tikslais, neužtikrindama galimybės prireikus identifikuoti ir gauti šiomis priemonėmis ir programėlėmis siunčiamus ar gaunamus profesinius pranešimus, sunkumai, su kuriais ji susiduria, turi būti laikomi nulemtais jos pačios veiksmų, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 94 punkte nurodytą jurisprudenciją.

115

Be to, iš jurisprudencijos, susijusios su SESV 101 straipsnio taikymu, matyti, kad įmonė yra atsakinga už visų asmenų, veikiančių jos įtakos ar atsakomybės srityje, elgesį (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1983 m. birželio 7 d. Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. / Komisija, 100/80–103/80, EU:C:1983:158, 97 punktą; 2003 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Volkswagen / Komisija, C‑338/00 P, EU:C:2003:473, 97 ir 98 punktus ir 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo H&R ChemPharm / Komisija, C‑95/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:125, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Ši jurisprudencija taikytina pagal Reglamento 2016/679 83 straipsnį taikytinų sankcijų srityje (šiuo klausimu žr. 2023 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, C‑683/21, EU:C:2023:949, 82 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Reglamento Nr. 139/2004 srityje negali būti kitaip.

116

Iš šio sprendimo 115 punkte nurodytos jurisprudencijos matyti, kad, pirma, kiekviena įmonė yra suinteresuota įsitikinti, kad jos darbuotojai nepažeidžia konkurencijos srityje taikomų taisyklių, įskaitant Reglamentą Nr. 139/2004, ir kad, antra, jei įmonė galėtų išvengti pareigos pateikti informaciją pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį ir pareigos bendradarbiauti, nepagrįstai remdamasi (žr. šio sprendimo 120–197 punktus) jos įtakos ar atsakomybės srityje veikiančių asmenų teisėmis, tai prieštarautų šio sprendimo 94, 95 ir 115 punktuose nurodytai jurisprudencijai. Pripažinimas, kad ieškovė, kaip darbdavė, neturi prieigos prie savo darbuotojų ir įgaliotųjų asmenų asmeninių ryšio priemonių ir programėlių, kurios naudojamos profesiniais tikslais, labai pakenktų Sąjungos konkurencijos teisės, kurios sudedamoji dalis yra Reglamentas Nr. 139/2004, veiksmingumui (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2003 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Volkswagen / Komisija, C‑338/00 P, EU:C:2003:473, 97 punktą).

117

Ieškovė teigia, kad ji, kaip privati įmonė, privalo laikytis privatiems asmenims taikomų taisyklių ir principų, visų pirma nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis saugomas žurnalistų šaltinių slaptumas, įtvirtintas Chartijos 11 straipsnyje ir EŽTK 10 straipsnyje. Šiuo klausimu ieškovė ketvirtojo pagrindo antroje dalyje iš esmės nurodo, kad procesinės garantijos, kuriomis siekiama apsaugoti žurnalistų šaltinių slaptumą, lemia pernelyg didelį darbo krūvį.

118

Kadangi tai yra praktinio pobūdžio sunkumas, o ieškovės argumentai šiuo klausimu buvo atmesti ketvirtojo pagrindo antroje dalyje, ji teisiškai neįrodė, kad ginčijamu sprendimu jai nustatyta pareiga, kurios vykdymas nuo pat pradžių yra objektyviai ir visiškai neįmanomas.

119

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad visą pirmąjį pagrindą reikia atmesti.

120

Trečiajame pagrinde, kurį sudaro dvi dalys, ieškovė teigia, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiamas Chartijos 7 straipsnis ir EŽTK 8 straipsnis, nes jame reikalaujama, kad ji rinktų ir nagrinėtų atitinkamų asmenų asmeninėse ryšio priemonėse ir programėlėse saugomus dokumentus. Ieškovė tvirtina, kad, pirma, ginčijamu sprendimu nepaisoma teisės į privataus gyvenimo gerbimą esmės ir, antra, kad jis yra neproporcingas.

121

Pagal Chartijos 7 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas.

122

Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintos teisės atitinka EŽTK 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teises: joje nurodyta, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir jo šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas (žr. 2022 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Google (Tariamai netikslaus turinio pašalinimas) (C‑460/20, EU:C:2022:962, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi, remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi, Chartijos 7 straipsniui reikia suteikti tokią pačią prasmę ir taikymo sritį kaip ir EŽTK 8 straipsnio 1 daliai, kaip ji išaiškinta Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje (žr. 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo WebMindLicenses, C‑419/14, EU:C:2015:832, 70 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

123

Pagal suformuotą jurisprudenciją asmens duomenų perdavimas trečiajam asmeniui yra Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės suvaržymas, neatsižvelgiant į tai, kaip perduota informacija vėliau panaudojama, net nesant aplinkybių, dėl kurių šį suvaržymą būtų galima laikyti „dideliu“. Tas pats taikytina asmens duomenų saugojimui ir prieigai prie jų, kai juos siekia panaudoti valdžios institucijos. Nelabai svarbu, ar atitinkama su privačiu gyvenimu susijusi informacija yra jautri ir ar dėl šio suvaržymo suinteresuotieji asmenys patyrė nepatogumų (šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 2 d. Sprendimo Ministerio Fiscal, C‑207/16, EU:C:2018:788, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją bei 2022 m. birželio 21 d. Sprendimo Ligue des droits humains, C‑817/19, EU:C:2022:491, 96 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šiomis aplinkybėmis nesvarbu, kad atitinkami duomenys gali būti susiję su profesine veikla (šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Luxembourg Business Registers, C‑37/20 ir C‑601/20, EU:C:2022:912, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

124

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas jau buvo nurodęs, kad elektroninių laiškų poėmis per kratas fizinio asmens darbo ar komercinėse patalpose ar komercinės bendrovės patalpose, yra naudojimosi Chartijos 7 straipsnyje garantuojama teise suvaržymas (šiuo klausimu žr. 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo WebMindLicenses, C‑419/14, EU:C:2015:832, 70–73 ir 80 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją).

125

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 12–16 punktų, ginčijamu sprendimu ieškovė iš esmės įpareigojama surinkti ir perduoti Komisijai, pirma, dokumentus, kuriuos atitinkamu laikotarpiu išsiuntė arba gavo penkiolika atitinkamų asmenų (taip pat asmenys, tas pačias pareigas ėję po jų ir prieš juos), įvardytų jo priedo II punkto 4 dalyje ir atitinkančių šio priedo III punkto 6 dalyje nurodytas temas arba bent vieną iš šio priedo VII punkte išvardytų paieškos žodžių, ir, antra, dokumentus, kuriais atitinkamu laikotarpiu pasikeitė šeši asmenys, įvardyti šio priedo III punkto 7 dalies a–c punktuose. Ši pareiga apima keitimąsi pranešimais tiek profesinėmis, tiek asmeninėmis ryšio priemonėmis, jeigu jos bent vieną kartą buvo panaudotos profesinei komunikacijai.

126

Šiomis aplinkybėmis dokumentuose, kurie turi būti surinkti, apdoroti ir perduoti Komisijai, gali būti informacijos, susijusios su tam tikrų ieškovės darbuotojų ir atstovų privačiu gyvenimu. Vadinasi, vykdant ginčijamą sprendimą gali būti suvaržyta Chartijos 7 straipsnyje garantuojama teisė.

127

Kiek tai susiję su suvaržymo dydžiu, reikia priminti, kad, pirma, ginčijamame sprendime nustatyta pareiga taip pat taikoma bendravimui tiek profesinėmis, tiek asmeninėmis ryšio priemonėmis, jeigu jos bent vieną kartą buvo panaudotos profesinei komunikacijai. Antra, ginčijamame sprendime ne tik reikalaujama perduoti dokumentus, kuriais buvo pasikeista per visą atitinkamą laikotarpį, kiek tai susiję su šio sprendimo 125 punkte nurodytais asmenimis: jo priedo III punkto 7 dalies d punkte numatyta pareiga pateikti visą tam tikrų asmenų tarpusavio susirašinėjimą, jei bent vienas pasikeitimas pranešimais atitinka minėtame sprendime nurodytus paieškos terminus.

128

Taigi vykdant ginčijamą sprendimą gali būti atskleisti labai įvairaus pobūdžio asmens duomenys, kuriuos a priori sunku nustatyti ir kurių apimtis gali būti labai didelė. Be to, iš asmeninių ryšio priemonių surinkti duomenys gali apimti daugiau informacijos apie jautrius atitinkamų asmenų privataus gyvenimo aspektus nei iš profesinių ryšio priemonių surinkti duomenys. Darytina išvada, kad iš tokių duomenų, vertinamų kaip visuma, galima daryti tikslias išvadas apie atitinkamų asmenų privatų gyvenimą.

129

Jautrios informacijos apie atitinkamų asmenų privatų gyvenimą, iš kurios galima padaryti tikslias išvadas apie šių asmenų privatų gyvenimą, pateikimas yra didelis Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintos šių asmenų pagrindinės teisės suvaržymas (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, C‑184/20, EU:C:2022:601, 105 punktą; 2022 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Luxembourg Business Registers, C‑37/20 ir C‑601/20, EU:C:2022:912, 41–44 punktus ir 2024 m. balandžio 30 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt. (Asmens duomenys ir kova su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimu), C‑470/21, EU:C:2024:370, 96 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

130

Taigi ginčijamame sprendime numatyta pareiga perduoti informaciją Komisijai kelia pavojų, kad Chartijos 7 straipsnyje įtvirtinta pagrindinė teisė bus labai suvaržyta.

131

Kadangi ginčijamas sprendimas yra teisės į privataus gyvenimo gerbimą įgyvendinimo apribojimas, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį, reikia patikrinti, ar toks apribojimas pateisinamas pagal šioje nuostatoje numatytas sąlygas.

132

Chartijos 52 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje nustatyta, kad bet koks jos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo (šis reikalavimas jurisprudencijoje apibrėžtas kaip „teisėtumo principas“) ir nekeisti jų esmės. Pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalies antrą sakinį, remiantis proporcingumo principu, tokių teisių ir laisvių apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

133

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad teisėtumo principo laikymasis reiškia, jog teisiniame pagrinde, kuriuo leidžiamas toks apribojimas, turi būti pakankamai aiškiai ir tiksliai apibrėžta jo taikymo sritis (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 26 d. Sprendimo Ministerstvo na vatreshnite raboti (Biometrinių ir genetinių duomenų registravimas policijoje), C‑205/21, EU:C:2023:49, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

134

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad Chartijos 7 straipsnyje garantuojamos pagrindinės teisės įgyvendinimo apribojimas, kurį lemia ginčijamo sprendimo vykdymas, numatytas pagal teisėkūros procedūrą priimtame Sąjungos akte. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią Komisijai suteikta kompetencija sprendimu prašyti įmonių ir įmonių asociacijų pateikti informaciją, reikalingą minėtu reglamentu jai priskirtoms užduotims atlikti.

135

Pagal Reglamentą Nr. 139/2004 Komisijai suteiktų įgaliojimų įgyvendinimas padeda išsaugoti Sutartyse apibrėžtą konkurencijos sistemą, kurios įmonės privalo laikytis (pagal analogiją žr. 2018 m. birželio 20 d. Sprendimo České dráhy / Komisija, T‑621/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:367, 105 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

136

Kadangi Reglamentu Nr. 139/2004 Komisijai suteikiami pakankamai aiškūs ir tikslūs įgaliojimai priimti sprendimus, kuriais prašoma suteikti informaciją, ginčijamas sprendimas atitinka teisėtumo principą, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį, ir ieškovė to neginčija.

137

Nors ieškovė neginčija, kad Komisijos tarnybos turi priemonių, užtikrinančių, kad asmens duomenys būtų tvarkomi laikantis šios srities teisės aktų, ji iš esmės teigia, kad, nepaisant Komisijos numatytų procesinių garantijų, ji neturi teisės susipažinti su asmeninėmis ryšio priemonių ir programėlių turiniu tam, kad įvykdytų ginčijamą sprendimą, pati nedarydama poveikio atitinkamų asmenų teisei į privatų gyvenimą ir susirašinėjimo slaptumą, taip pažeisdama Chartijos 7 straipsnį ir EŽTK 8 straipsnį. Ji iš esmės tvirtina, kad ginčijamu sprendimu nepaisoma Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės esmės.

138

Pagal jurisprudenciją teisės normos, leidžiančios valdžios institucijoms bendrai susipažinti su elektroninių pranešimų turiniu, turi būti laikomos pažeidžiančiomis Chartijos 7 straipsnyje garantuojamos pagrindinės teisės į privataus gyvenimo gerbimą esmę (žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Schrems, C‑362/14, EU:C:2015:650, 94 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

139

Priemone, padedančia valdžios institucijoms susidaryti išsamų vaizdą apie atitinkamų asmenų privatų ir šeimos gyvenimą, taip pat gali būti pažeista Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės esmė (šiuo klausimu žr. 2022 m. birželio 21 d. Sprendimo Ligue des droits humains, C‑817/19, EU:C:2022:491, 120 punktą; 2022 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Luxembourg Business Registers, C‑37/20 ir C‑601/20, EU:C:2022:912, 50–52 punktus ir 2024 m. kovo 21 d. Sprendimo Landeshauptstadt Wiesbaden, C‑61/22, EU:C:2024:251, 80 ir 81 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją).

140

Vis dėlto pagrindinės teisės apribojimas nepažeidžia jos esmės, kai juo nepaneigiama pati ši teisė, ypač kai jis taikomas konkrečiomis sąlygomis, jei minėtos sąlygos tenkinamos (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Delvigne, C‑650/13, EU:C:2015:648, 48 punktą ir 2017 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Puškár, C‑73/16, EU:C:2017:725, 64 punktą).

141

Nagrinėjamu atveju, pirma, nors tiesa, kad pagal ginčijamą sprendimą surinkta ir Komisijai perduota informacija gali atskleisti labai tikslią informaciją apie atitinkamų asmenų privatų gyvenimą, iš tokios informacijos galima tik fragmentiškai ir papildomai gauti duomenų apie tam tikrus minėtų asmenų privataus gyvenimo aspektus. Ši informacija apima įvairius su privačiu gyvenimu susijusių duomenų kategorijas, kurios nebūtinai yra tarpusavyje susietos ir nesudaro vienalytės visumos.

142

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo taikymo ratione temporis, ratione personae ir ratione materiae sritis nustatyta tiksliai apibrėžiant atitinkamą laikotarpį (priedo I punkto 3 dalis), atitinkamus asmenis (priedo II punkto 4 dalis) ir paieškos žodžius (priedo VII punktas), todėl šiuo sprendimu nereikalaujama, kad ieškovė rinktų ir perduotų Komisijai visus dokumentus, kuriais pasikeitė jos darbuotojai ir atstovai.

143

Taip pat svarbu pažymėti, kad asmeninėms ryšio priemonėms ginčijamas sprendimas taikomas tik tuo atveju, jeigu jos bent vieną kartą naudotos profesiniais tikslais (žr. šio sprendimo 13 punktą). Šia sąlyga galima apriboti ginčijamo sprendimo taikymo sritį, jį pritaikant tik asmenims, kurie savo asmenines ryšio priemones naudojo profesiniais tikslais. Šiuo klausimu reikia priminti, kad nagrinėjamu prašymu suteikti informaciją siekiama nustatyti konkurencijos taisyklių pažeidimus, t. y. pažeidimus, padarytus srityje, kurioje atitinkami asmenys gali keistis informacija, esančia ne profesiniais tikslais naudojamose ryšio priemonėse.

144

Be to, reikia pažymėti, kad sprendimo, kuriuo prašoma suteikti informaciją, priimto remiantis Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalimi, tikslas yra surinkti ne su atitinkamų asmenų privačiu gyvenimu susijusią informaciją ar jų asmens duomenis, o duomenis, reikalingus iš šio reglamento kylančių pareigų pažeidimų prezumpcijoms patikrinti. Tai reiškia, kad su atitinkamų asmenų privačiu gyvenimu susijusi informacija ir jų asmens duomenys renkami tik papildomai, išskyrus atvejus, kai jie yra komerciškai svarbūs ir dėl to naudingi tokio pažeidimo buvimui nustatyti (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2002 m. spalio 22 d. Sprendimo Roquette Frères, C‑94/00, EU:C:2002:603, 45 punktą).

145

Antra, ginčijamame sprendime įtvirtintam suvaržymui taikomos procesinės garantijos, susijusios su jautrių asmens duomenų apsauga. Ginčijamo sprendimo priedo IV punkto 10 dalies l punkte numatyta, kad, jei tam tikruose dokumentuose yra jautrių asmens duomenų, kaip jie apibrėžti Reglamente 2016/679, šie dokumentai pateikiami užkoduoti, atskirai ir identifikuojami kaip „jautrūs asmens duomenys“.

146

Šiuo klausimu reikia priminti, kad iš Reglamento 2016/679 9 straipsnio 1 dalies, siejamos su jo 10 konstatuojamąja dalimi, matyti, jog sąvoka „jautrūs asmens duomenys“ apima asmens duomenis, atskleidžiančius rasinę ar etninę kilmę, politines pažiūras, religinius ar filosofinius įsitikinimus ar narystę profesinėse sąjungose, taip pat genetinius duomenis, biometrinius duomenis, kuriuos tvarkant galima konkrečiai nustatyti fizinio asmens tapatybę, sveikatos duomenis arba duomenis apie fizinio asmens lytinį gyvenimą ir lytinę orientaciją.

147

Taigi ginčijamame sprendime nustatytos specialios procesinės garantijos, susijusios su jautriais asmens duomenimis, nes jame nurodyta, kad dokumentai, kuriuose yra tokių duomenų, turi būti pateikti užšifruoti ir atskirai bei identifikuoti kaip „jautrūs asmens duomenys“.

148

Bet kuriuo atveju svarbu pažymėti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 21–26 punktų, ginčijamas sprendimas buvo iš dalies pakeistas ir papildytas 2024 m. sausio 24 d. sprendimu. Konkrečiai iš šio sprendimo 14 konstatuojamosios dalies a punkto matyti, kad, kiek tai susiję su asmens duomenimis, ginčijamo sprendimo taikymo sričiai priskirti dokumentai, niekaip nesusiję su ieškovės komercine veikla ir apimantys jautrius asmens duomenis, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2016/679 9 straipsnį ir Reglamento 2018/1725 10 straipsnį, gali būti padėti į virtualią duomenų saugyklą, numatytą 2020 m. spalio 29 d. Nutarties Facebook Ireland / Komisija (T‑451/20 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2020:515), ir 2020 m. spalio 29 d. Nutarties Facebook Ireland / Komisija (T‑452/20 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2020:516) rezoliucinės dalies 2 punkte, siekiant sudaryti Komisijai galimybę patikrinti, ar jie nėra svarbūs jos tyrimui.

149

Per teismo posėdį Komisija paaiškino, kad ginčijamo sprendimo priedo IV punkto 10 dalies l punkte ir 2024 m. sausio 24 d. sprendimo 14 konstatuojamosios dalies a punkte numatytos procesinės garantijos papildo viena kitą.

150

2024 m. sausio 24 d. sprendimu nustatyta virtualios duomenų saugyklos procedūra padeda geriau reglamentuoti ginčijamo sprendimo įgyvendinimą, suteikiant papildomas procesines garantijas, kad būtų užtikrinta jautrių asmens duomenų apsauga. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Chartijos 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į asmens duomenų apsaugą yra glaudžiai susijusi su Chartijos 7 straipsnyje įtvirtinta teise į privatų gyvenimą, kaip matyti iš šio sprendimo 186 punkte nurodytos jurisprudencijos ir šio sprendimo 185 punkte atliktos analizės.

151

Trečia, Komisijai atliekant tyrimą konkurencijos teisės srityje pateiktos informacijos perdavimui ir tvarkymui taikomos bendrosios procesinės garantijos, skirtos, be kita ko, šių duomenų saugumui, vientisumui ir konfidencialumui užtikrinti.

152

Susipažinti su asmens duomenimis prireikus gali tik už tyrimą atsakingi Komisijos tarnautojai ir pareigūnai. Komisijos pareigūnams ir tarnautojams pagal SESV 339 straipsnį ir Reglamento Nr. 139/2004 17 straipsnį taikomi griežti profesinės paslapties saugojimo reikalavimai. Pagal pastarąją nuostatą Komisijos tarnautojams ir pareigūnams draudžiama atskleisti gautą informaciją arba ja naudotis kitais tikslais nei tie, kuriais ji buvo gauta. Be to, Komisijos pareigūnai ir tarnautojai privalo laikytis Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų 17 straipsnio, pagal kurį net ir baigęs tarnybą „[b]e leidimo pareigūnas negali atskleisti jokios informacijos, gautos atliekant savo pareigas, išskyrus atvejus, kai tokia informacija jau yra išviešinta ar visuomenei sudaryta galimybė ją sužinoti“.

153

Darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas negali būti laikomas pažeidžiančiu Chartijos 7 straipsnio esmę.

154

Šios išvados nepaneigia ieškovės teiginys, kad su tam tikrais dokumentais darbdavys „negali susipažinti, antraip jam grėstų sankcijos, be kita ko, baudžiamosios“. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ji pakankamai teisiškai neįrodė, jog nagrinėjamu atveju taikytini nacionalinio teismo sprendimai ir Prancūzijos baudžiamojo kodekso nuostatos, kuriomis ji remiasi (žr. šio sprendimo 97–112 punktus).

155

Beje, ieškovė pakankamai teisiškai nepagrindė savo argumentų, kad pagrindinės teisės pažeidimo pasekmės pagal nacionalinę teisę yra reikšmingos vertinant, ar buvo paisoma šios teisės esmės. Taigi ieškovės argumentą šiuo klausimu reikėtų atmesti net ir tuo atveju, jeigu ji būtų įrodžiusi, kad su asmeninėse programėlėse ir ryšio priemonėse saugomais dokumentais negalima susipažinti, antraip grėstų sankcijos.

156

Be to, per teismo posėdį atsakant į Bendrojo Teismo klausimą pateiktas ieškovės argumentas, susijęs su tariamu jos negalėjimu savo įmonėje nustatyti priemonių, kontrolės ar procesinių garantijų, neturi reikšmės tikrinant ginčijamo sprendimo teisėtumą. Bet kuriuo atveju ieškovė neįrodė, kad negalėjo laikytis ginčijamo sprendimo, tinkamai apsaugodama savo darbuotojų ir atstovų teisę į privatų gyvenimą.

157

Taigi trečiojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

158

Pagal jurisprudenciją konkurencijos teise siekiama vidaus rinkai veikti būtino tikslo užtikrinti, kad konkurencija šioje rinkoje nebūtų iškreipta bendrojo intereso, atskirų įmonių ir vartotojų nenaudai (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2022 m. kovo 22 d. Sprendimo bpost, C‑117/20, EU:C:2022:202, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2022 m. kovo 22 d. Sprendimo Nordzucker ir kt., C‑151/20, EU:C:2022:203, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją bei 2018 m. birželio 20 d. Sprendimo České dráhy / Komisija, T‑621/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:367, 105 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

159

Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad ginčijamu sprendimu įgyvendinami pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnį Komisijai suteikti įgaliojimai sudaryti jai sąlygas atlikti Sutartimis jai pavestą užduotį užtikrinti konkurencijos teisės laikymąsi vidaus rinkoje.

160

EŽTT taip pat pabrėžė bendrojo intereso, susijusio su veiksmingu konkurencijos teisės taikymu, svarbą. Visų pirma, atsižvelgiant į neigiamą poveikį, kurį šios teisės pažeidimai gali turėti konkurencijai rinkose, ir į sunkumus, su kuriais susiduriama juos nustatant ir tiriant, svarbu, kad konkurencijos priežiūros institucijos ir kitos įstatymų vykdymo užtikrinimo įstaigos galėtų koordinuoti savo pastangas atskleisti tokius antikonkurencinius veiksmus ir skirti sankcijas už juos. Konkurencijos teisės taikymas yra būtinas siekiant išsaugoti ekonominių rinkų veiksmingumo potencialą ir sąžiningumą, taigi ir užtikrinti šalies ekonominę gerovę (žr. 2025 m. balandžio 1 d. EŽTT sprendimo Ships Waste Oil Collector B. V. ir kiti prieš Nyderlandus, CE:ECHR:2025:0401JUD000279916, 197 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

161

Šis tikslas yra bendrojo intereso tikslas, kuriuo galima pateisinti net ir didelius Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės suvaržymus (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 18 d. Sprendimo Deutsche Bahn ir kt. / Komisija, C‑583/13 P, EU:C:2015:404, 20 punktą).

162

Taigi, ginčijamu sprendimu prisidedama prie Sąjungos pripažinto bendrojo intereso tikslo įgyvendinimo, ir ieškovė to neginčija.

163

Šio pagrindo antroje dalyje ieškovė teigia, kad ginčijamas sprendimas yra neproporcingas, pirma, dėl to, kad ji įpareigojama surinkti atitinkamų asmenų asmenines ryšio priemones, jeigu jie per pastaruosius trejus metus iš šios priemonės išsiuntė bent vieną žinutę, susijusią su jų profesine veikla, net jei šis pranešimas ar skambutis visiškai nesusijęs su tyrimo dalyku, ir, antra, dėl to, kad, asmeninėse ryšio priemonėse ir programėlėse įvedus paieškos žodžius, tai lemtų didelio kiekio asmens dokumentų atskleidimą.

164

Dublike ieškovė tvirtina, kad Komisija painioja asmens duomenų apsaugą su teise į privataus gyvenimo gerbimą. Asmens duomenų apsauga nėra pakankama garantija, leidžianti ieškovei rinkti atitinkamų asmenų asmeninėse ryšio priemonėse saugomus dokumentus, nepažeidžiant jų teisės į susirašinėjimo slaptumą.

165

Iš esmės, ieškovės teigimu, ginčijamu sprendimu nesilaikoma Chartijos 52 straipsnio 1 dalies antro sakinio, pagal kurį, remiantis proporcingumo principu, tokių teisių ir laisvių apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie yra reikalingi ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba poreikį apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves.

166

Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

167

Kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Chartijoje įtvirtintų teisių ir laisvių ribojimai, kurie, be kita ko, gali būti nustatyti Sąjungos teisės aktuose, neviršytų to, kas tinkama ir būtina siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti, todėl, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams. Taigi Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintų teisių ribojimo pateisinimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į suvaržymo, kurį lemia toks ribojimas, dydį ir tikrinant, ar šiuo ribojimu siekiamo bendrojo intereso tikslo svarba atitinka šį dydį (žr. 2022 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Orde van Vlaamse Balies ir kt., C‑694/20, EU:C:2022:963, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

168

Dėl ginčijamame sprendime nustatyto teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimo tinkamumo reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 158–162 punktus, sprendimas, kuriuo prašoma suteikti informaciją, kaip antai ginčijamas sprendimas, priimtas remiantis Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalimi, yra tinkama priemonė pasiekti bendrojo intereso tikslą apsaugoti veiksmingą ir neiškraipytą konkurenciją vidaus rinkoje, nes juo atitinkamoms bendrovėms nustatoma pareiga rinkti ir perduoti Komisijai informaciją, būtiną antikonkurencinių veiksmų buvimui nustatyti.

169

Kiek tai susiję su reikalavimu, kad teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimas būtų būtinas, pažymėtina, jog šis reikalavimas netenkinamas tais atvejais, kai siekiamas bendrojo intereso tikslas pagrįstai gali būti taip pat veiksmingai pasiektas kitomis priemonėmis, mažiau pažeidžiančiomis atitinkamų asmenų pagrindines teises. Vis dėlto būtinumo reikalavimas įvykdomas, jei nagrinėjamo duomenų tvarkymo tikslas negali būti tinkamai ir taip pat veiksmingai pasiektas kitomis priemonėmis, kurios mažiau ribotų atitinkamų asmenų pagrindines teises, ypač teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, garantuojamą Chartijos 7 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo Bezirkshauptmannschaft Landeck (Bandymas susipažinti su mobiliajame telefone saugomais asmens duomenimis), C‑548/21, EU:C:2024:830, 87 ir 88 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją).

170

Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad skaitmeninėje aplinkoje neginčijama, jog keitimasis informacija įmonėje arba tarp įmonių iš esmės vyksta naudojantis profesinėmis ar net asmeninėmis elektroninėmis ryšio priemonėmis.

171

Komisijos tyrimo įgaliojimai konkurencijos teisės srityje galėtų tapti nebeveiksmingi, jei įmonės galėtų išvengti pareigos atsakyti į prašymą suteikti informaciją vien dėl to, kad tam tikruose dokumentuose yra užrašas „asmens“ arba „privatus“ arba jais keičiamasi naudojantis asmeninėmis ryšio priemonėmis, nenagrinėjant klausimo, ar šiuose dokumentuose iš tikrųjų yra informacijos, susijusios su atitinkamų įmonių komercine veikla.

172

Taigi, siekdama užtikrinti konkurencijos teisės veiksmingumą Komisija turi turėti galimybę prašyti visos informacijos, reikalingos pagal konkurencijos teisę, šiuo atveju – Reglamentą Nr. 139/2004 jai priskirtoms užduotims atlikti, laikomos profesinėse ar net asmeninėse ryšio priemonėse, jeigu jos buvo naudojamos profesiniais tikslais, kartu paisydama Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintos teisės į privataus gyvenimo gerbimą.

173

Taigi ginčijamu sprendimu ieškovei nustatyta pareiga rinkti bei perduoti Komisijai jos minimus dokumentus ir papildomai ja grindžiamas su privačiu gyvenimu susijusių duomenų rinkimas turi būti laikomi būtinais siekiant bendrojo intereso tikslo apsaugoti konkurenciją vidaus rinkoje, nes šio tikslo negalima pagrįstai taip pat veiksmingai pasiekti kitomis priemonėmis, mažiau ribojančiomis pagrindines teises, visų pirma Chartijos 7 straipsnyje garantuojamą teisę į privataus gyvenimo gerbimą.

174

Vertinant, ar Chartijos 7 straipsnyje garantuojamos pagrindinės teisės įgyvendinimo apribojimas yra griežtai proporcingas, reikia palyginti visus reikšmingus konkretaus atvejo aspektus. Prie tokių aspektų, be kita ko, galima priskirti tokio naudojimosi pagrindinėmis teisėmis apribojimo dydį, kuris priklauso nuo duomenų, prie kurių kompetentingos institucijos gali turėti prieigą, pobūdžio ir jautrumo, šiuo apribojimu siekiamo bendrojo intereso tikslo svarbą, atitinkamų dokumentų savininko ryšį su atitinkamu pažeidimu arba nagrinėjamų duomenų svarbą konstatuojant faktines aplinkybes (žr. 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo Bezirkshauptmannschaft Landeck (Bandymas susipažinti su mobiliajame telefone saugomais asmens duomenimis), C‑548/21, EU:C:2024:830, 89 ir 90 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją).

175

Pirma, kiek tai susiję su suvaržymo sunkumu, kaip matyti iš šio sprendimo 130 punkto, ginčijamame sprendime numatyta pareiga rinkti ir perduoti Komisijai informaciją kelia pavojų, kad Chartijos 7 straipsnyje įtvirtinta pagrindinė teisė bus smarkiai suvaržyta.

176

Vis dėlto svarbu pažymėti, kad ginčijamu sprendimu Komisijai nesuteikiama visapusė ir nekontroliuojama prieiga prie visų duomenų, esančių atitinkamų asmenų asmeninėse ryšio priemonėse, ir juo nesiekiama nustatyti nuolatinės, netikslinės ir sistemingos stebėsenos tvarkos, apimančios visų ieškovės darbuotojų ir atstovų ar asmenų, su kuriais susijęs minėtas sprendimas, asmens duomenų automatizuotą vertinimą (šiuo klausimu žr. 2022 m. birželio 21 d. Sprendimo Ligue des droits humains, C‑817/19, EU:C:2022:491, 98–111 punktus ir 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo Bezirkshauptmannschaft Landeck (Bandymas susipažinti su mobiliajame telefone saugomais asmens duomenimis), C‑548/21, EU:C:2024:830, 91–95 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją).

177

Pirma, reikia pažymėti, kad, kalbant apie pagal ginčijamą sprendimą renkamus dokumentus, su privačiu gyvenimu susiję duomenys veikiau gali pavieniui pasitaikyti ieškant komercinės informacijos apie įmonę. Šiomis aplinkybėmis, turint vien šiuos duomenis, neatlikus papildomo apdorojimo, negalima susidaryti išsamaus atitinkamo asmens privataus gyvenimo vaizdo, o tai jokiu būdu nėra tyrimo tikslas.

178

Antra, kaip nurodyta šio sprendimo 143 punkte, ginčijamame sprendime nustatyta pareiga apima keitimąsi informacija tiek atitinkamų asmenų profesinėmis ryšio priemonėmis, tiek jų asmeninėmis ryšio priemonėmis, kaip antai asmeniniais mobiliaisiais telefonais, tik jeigu jos bent vieną kartą buvo panaudotos profesiniais tikslais. Taigi prašymo suteikti informaciją apimtis yra ribota, kiek tai susiję su pareiga perduoti ginčijamo sprendimo priedo III punkto 7 dalyje nurodytus dokumentus, gautus iš asmeninių ryšio priemonių, siekiant sumažinti Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintos teisės į privataus gyvenimo gerbimą suvaržymą.

179

Trečia, reikia pažymėti, kad atitinkami asmenys buvo atrinkti dėl jų pareigų ir valdymo įgaliojimų, kuriuos jie vykdo įmonėje, svarbos arba dėl jų statuso, nes minėtu prašymu siekiama nustatyti, ar Vivendi darė lemiamą įtaką ieškovei. Taigi ginčijamu sprendimu ne tik prašoma surinkti atitinkamus dokumentus iš ieškovės aukšto lygio vadovų, bet ir, kaip matyti iš šio sprendimo 26 punkto, griežtai reglamentuojamas žurnalisto pažymėjimus turinčių asmenų vykdomas informacijos perdavimas.

180

Antra, iš šio sprendimo 158–162 punktuose primintų aplinkybių matyti, kad veiksmingos ir neiškraipytos konkurencijos vidaus rinkoje apsaugos tikslo svarba galima pateisinti net ir didelį Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės suvaržymą.

181

Trečia, kalbant apie ryšį tarp aptariamų ryšio priemonių savininko ir nagrinėjamo pažeidimo, reikia pažymėti, kad su privačiu gyvenimu susijusių duomenų, galimai esančių profesinėse ryšio priemonėse ir asmeninėse ryšio priemonėse, kurios bent vieną kartą buvo panaudotos profesiniais tikslais, rinkimas ir prieiga prie jų iš esmės yra papildomi ieškant komercinio pobūdžio informacijos, skirtos tiriamai įmonei apkaltinti. Iš to matyti, kad asmens duomenų, dėl kurių atliekamas tyrimas konkurencijos srityje, rinkimu ir prieiga prie jų iš esmės siekiama nustatyti ne fizinio asmens, kuriam priklauso šie duomenys, o tik juridinio asmens, su kuriuo šis fizinis asmuo palaiko darbo santykius, atsakomybę konkurencijos srityje.

182

Ketvirta, reikia priminti, kad a posteriori teisminės kontrolės buvimas yra pagrindinė garantija užtikrinant atitinkamos priemonės suderinamumą su Chartijos 7 straipsniu (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 18 d. Sprendimo Deutsche Bahn ir kt. / Komisija, C‑583/13 P, EU:C:2015:404, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Beje, būtent šia prasme Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalyje, kuria remiantis buvo priimtas ginčijamas sprendimas, patikslinama, kad sprendimuose, kuriais prašoma suteikti informaciją, turi būti nurodyta teisė apskųsti tokius sprendimus Sąjungos teisme.

183

Taigi, kiek tai susiję su ginčijamame sprendime nustatytų Chartijos 7 straipsnyje garantuojamos teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimų griežtu proporcingumu, pažymėtina, kad nepatogumai, kuriuos lemia ginčijamo sprendimo vykdymas, neatrodo neproporcingi, palyginti su šio sprendimo bendrojo intereso tikslu apsaugoti konkurenciją vidaus rinkoje (žr. šio sprendimo 158–162 punktus).

184

Šios išvados negalima paneigti kitais ieškovės argumentais.

185

Pirma, kiek tai susiję su ieškovės nurodytu sąvokos „asmens duomenys“ ir teisės į susirašinėjimo slaptumą bei su „privačiu gyvenimu“ susijusios informacijos sąvokos atskyrimu, pažymėtina, kad ginčijamame sprendime yra nustatytos procesinės garantijos, susijusios su jautriais asmens duomenimis, kaip jie apibrėžti Reglamento 2016/679 9 straipsnio 1 dalyje.

186

Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad Chartijos 8 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė į asmens duomenų apsaugą yra glaudžiai susijusi su Chartijos 7 straipsnyje įtvirtinta teise į privataus gyvenimo gerbimą (2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Volker und Markus Schecke ir Eifert, C‑92/09 ir C‑93/09, EU:C:2010:662, 47 punktas ir 2011 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Asociación Nacional de Establecimientos Financieros de Crédito, C‑468/10 ir C‑469/10, EU:C:2011:777, 41 punktas).

187

Šiuo klausimu pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją Chartijos 7 ir 8 straipsniuose pripažinta teisė į privataus gyvenimo gerbimą tvarkant asmens duomenis susijusi su visa informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba gali būti nustatyta (2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Volker und Markus Schecke ir Eifert, C‑92/09 ir C‑93/09, EU:C:2010:662 52 punktas). Taigi, jei tenkinamos teisėto asmens duomenų tvarkymo pagal Reglamentą 2016/679 sąlygos, šis tvarkymas iš esmės laikomas atitinkančiu ir Chartijos 7 ir 8 straipsniuose nustatytus reikalavimus (2023 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Teisėjų nepriklausomumas ir privatus gyvenimas), C‑204/21, EU:C:2023:442, 332 punktas).

188

Nagrinėjamu atveju reikia priminti, kad pagal Reglamento 2016/679 6 straipsnio 1 dalies c punktą ieškovė teisėtai tvarko asmens duomenis, kai perduoda Komisijai dokumentus, kuriuose yra tokių duomenų, kurių prašoma pagal ginčijamą sprendimą. Pagal to paties reglamento 9 straipsnio 2 dalies g punktą, jautrių asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas, jei tai daryti būtina dėl svarbaus viešojo intereso priežasčių, remiantis Sąjungos teise arba valstybės narės teise, kuri turi būti proporcinga siekiamam tikslui nepažeisti teisės į duomenų apsaugą esmės ir kurioje turi būti numatytos tinkamos ir konkrečios atitinkamo asmens pagrindinių teisių ir interesų apsaugos priemonės.

189

Be to, pagal Reglamento 2018/1725 5 straipsnio 1 dalies a punktą Sąjungos institucijos gali teisėtai tvarkyti asmens duomenis, kai tai būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą dėl viešojo intereso arba susijusią su šioms institucijoms suteiktais viešosios valdžios įgaliojimais.

190

Šiuo klausimu ginčijamas sprendimas yra pagal Reglamentą Nr. 139/2004 Komisijai suteiktų įgaliojimų įgyvendinimo išraiška; šis reglamentas, kaip matyti iš šio sprendimo 159 punkto, padeda išsaugoti Sutartyse apibrėžtą konkurencijos sistemą, kurios įmonės privalo laikytis.

191

Be to, reikia priminti, kad Chartijos 7 straipsnyje įtvirtinta pagrindinė teisė nėra absoliuti ir turi būti vertinama atsižvelgiant į jos visuomeninę paskirtį (šiuo klausimu žr. 2022 m. birželio 21 d. Sprendimo Ligue des droits humains, C‑817/19, EU:C:2022:491, 112 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

192

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 153 ir 163–183 punktuose atliktos analizės, ginčijamu sprendimu nustatytais Chartijos 7 straipsnyje garantuojamos teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimais nepažeidžiama pagrindinės teisės esmė ir jie nėra neproporcingi minėtu sprendimu siekiamam veiksmingos ir neiškraipytos konkurencijos vidaus rinkoje apsaugos tikslui.

193

Vadinasi, šio sprendimo 164 punkte apibendrintą ieškovės argumentą, kad Komisija supainiojo asmens duomenims suteikiamą apsaugą su teise į privataus gyvenimo gerbimą, reikia atmesti, nes juo remiantis negalima paneigti ginčijamo sprendimo atitikties Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintai pagrindinei teisei.

194

Antra, dėl teiginio, kad ginčijamas sprendimas yra neproporcingas, nes jame nustatyta pareiga pateikti dokumentus, gautus iš atitinkamų asmenų asmeninių ryšio priemonių ir programėlių, jei nagrinėjamu laikotarpiu jos bent vieną kartą buvo panaudotos profesiniams tikslams, pažymėtina, kad, viena vertus, tyrimas susijęs su įtariamais konkurencijos taisyklių pažeidimais, todėl labiau tikėtina, kad buvo naudojamasi palyginti neformaliais ir mažiau pastebimais ryšių kanalais, o ne profesinei veiklai skirtomis priemonėmis.

195

Kita vertus, pakeitus šį dažnumo kriterijų taip, kad, pvz., priemonė ar programėlė turėtų būti panaudota profesiniais tikslais ne mažiau kaip 25 kartus, kiltų pavojus, kad Komisijos tyrimui svarbūs dokumentai nebus atskleisti, nes nėra jokios garantijos, kad asmuo, kuris asmeninę ryšio priemonę ar programėlę profesiniais tikslais panaudojo mažiau kaip 25 kartus, nebuvo siuntęs ar gavęs Komisijos tyrimui svarbių dokumentų.

196

Trečia, argumentu, kad ginčijamas sprendimas yra neproporcingas dėl to, kad jį įgyvendinant būtų atskleista daug su privačiu gyvenimu susijusių dokumentų, įskaitant dokumentus, susijusius su politinėmis pažiūromis ir religiniais įsitikinimais, negalima paneigti šio sprendimo proporcingumo atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neįrodė, jog yra tinkamesnių paieškos žodžių ginčijamu sprendimu siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti, kuriuos naudojant mažiau tikėtina nustatyti dokumentus, susijusius su atitinkamų asmenų politinėmis pažiūromis ar religiniais įsitikinimais.

197

Vadinasi, trečiojo pagrindo antrą dalį, taigi ir visą trečiąjį pagrindą, reikia atmesti.

198

Ketvirtajame pagrinde ieškovė teigia, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiamas Chartijos 11 straipsnis ir EŽTK 10 straipsnis. Šį pagrindą sudaro dvi dalys, grindžiamos, pirma, formalių procesinių garantijų, skirtų žurnalistų šaltiniams apsaugoti, nebuvimu ir, antra, procesinių garantijų, skirtų tokiems šaltiniams apsaugoti, nepakankamumu.

199

Pirma, ieškovė tvirtina: kadangi ginčijamas sprendimas nebuvo iš dalies pakeistas ir Komisija raštu neužtikrino jos neoficialiai pasiūlytų procesinių garantijų, ji negali imtis būtinų priemonių, kad įvykdytų ginčijamą sprendimą, nepažeisdama teisės į žurnalistų šaltinių apsaugą.

200

Komisija teigia, kad 2023 m. rugsėjo 25 d. rašte ieškovė atkreipė jos dėmesį į teisinius ir techninius sunkumus, su kuriais susidūrė siekdama laikytis 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo, o 2023 m. spalio 4 d. teisiniame pranešime ieškovė pasiūlė į 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo taikymo sritį neįtraukti visų dokumentų, galinčių atskleisti žurnalistų šaltinį tais atvejais, kai ji negalėjo gauti atitinkamų žurnalistų sutikimo.

201

2023 m. spalio 6 d. Komisija ieškovei pasiūlė dokumentams, kuriems gali būti taikoma žurnalistų šaltinių apsauga, taikyti procesines garantijas, analogiškas nustatytosioms siekiant užtikrinti advokato ir kliento bendravimo konfidencialumo apsaugą.

202

2023 m. gruodžio 6 d. raštu Komisija patvirtino, kad tokia metodika yra nustatyta. Šio rašto 14 punkte Komisija „patvirtina, kad dokumentams, kurie galėtų atskleisti žurnalistų šaltinius, taikoma ypatinga apsauga“, ir „siūlo taikyti procesines garantijas, analogiškas nustatytosioms siekiant užtikrinti advokato ir kliento bendravimo konfidencialumą; praktiškai asmenys, su kuriais susijęs [skundžiamas sprendimas] ir kurie turi žurnalisto pažymėjimus, galėtų peržiūrėti dokumentus, atitinkančius [skundžiamame sprendime] nurodytus kriterijus, nustatyti informaciją, kuriai taikoma tokia apsauga, ir pateikti versiją, iš kurios būtų pašalinti žurnalistų šaltinių identifikavimo duomenys, arba, jei neįmanoma pateikti nekonfidencialios versijos, pašalinti dokumentą iš pateiktų dokumentų rinkinio; būdama atsakinga už visų dokumentų, patenkančių į [skundžiamo sprendimo] taikymo sritį, išsamų ir teisingą pateikimą, Lagardère [privalo] pateikti likusius dokumentus bei suvestinę lentelę, kurioje išsamiai nurodomas ištrintos informacijos pobūdis arba iš pateiktų dokumentų rinkinio pašalinti dokumentai“.

203

2024 m. sausio 24 d. sprendimo 14 punkte Komisija pakartojo 2023 m. gruodžio 6 d. rašte nurodytas procesines garantijas ir pažymėjo, kad šis raštas yra neatskiriama šio sprendimo dalis.

204

Reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamas procesines garantijas Komisija siūlė jau nuo 2023 m. spalio 6 d. ir kad oficialios rašytinės garantijos ieškovei buvo suteiktos nuo 2023 m. gruodžio 6 d. Be to, šio ieškinio pagrindo antroje dalyje ieškovė ginčijo šių garantijų pakankamumą.

205

Vadinasi, atsižvelgiant į tai, kad 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendime numatytas terminas iš pradžių buvo pratęstas iki 2023 m. gruodžio 1 d., paskui – iki 2024 m. vasario 7 d. (žr. šio sprendimo 18 ir 22 punktus), šio sprendimo 199 punkte primintą ieškovės argumentą reikia atmesti.

206

Antra, dublike ieškovė pažymi, kad atitinkamos garantijos į ginčijamą sprendimą buvo įtrauktos tik 2024 m. sausio 24 d. sprendimu. Per posėdį ji tvirtino, kad priimdama šį sprendimą Komisija negalėjo teisėtai pakeisti ginčijamo sprendimo ir kad jos veikimo būdas tam buvo netinkamas.

207

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, nors iš tiesų Sąjungos teisės akto teisėtumas vertinamas atsižvelgiant į jo priėmimo metu buvusias faktines ir teisines aplinkybes (žr. 2014 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Si.mobil / Komisija, T‑201/11, EU:T:2014:1096, 64 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), vis dėlto ieškovės suinteresuotumas pareikšti ieškinį turi išlikti nuo jo pareiškimo stadijos iki teismo sprendimo priėmimo (šiuo klausimu žr. 2020 m. balandžio 30 d. Sprendimo Izba Gospodarcza Producentów i Operatorów Urządzeń Rozrywkowych / Komisija, C‑560/18 P, EU:C:2020:330, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Panaikinimo pagrindas yra nepriimtinas, nesant teisinio suinteresuotumo kreiptis į teismą, kai net darant prielaidą, kad šis pagrindas pagrįstas, ginčijamo akto panaikinimas remiantis šiuo pagrindu negalėtų suteikti ieškovui siekiamo rezultato (šiuo klausimu žr. 2011 m. birželio 9 d. Sprendimo Evropaïki Dynamiki / ECB, C‑401/09 P, EU:C:2011:370, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Ieškovas turi įrodyti savo suinteresuotumą kreiptis į teismą (žr. 2022 m. birželio 30 d. Sprendimo Camerin / Komisija, C‑63/21 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2022:516, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, reikia priminti: kadangi ieškinio priimtinumo sąlygos yra imperatyvūs ieškinio nepriimtinumo pagrindai, Bendrasis Teismas turi savo iniciatyva patikrinti, ar ieškovas yra suinteresuotas, kad ginčijamas sprendimas būtų panaikintas (žr. 2022 m. gruodžio 21 d. Sprendimo E. Breuninger / Komisija, T‑525/21, EU:T:2022:835, 17 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

208

Nagrinėjamu atveju atsakydama į proceso organizavimo priemones ieškovė tvirtina, kad, priėmus 2024 m. sausio 24 d. sprendimą, ji vis dar buvo suinteresuota ginčyti formalių procesinių garantijų, kuriomis siekiama apsaugoti žurnalistų šaltinių slaptumą, buvimą, nes, pirma, Komisija negali atgaline data atkurti ginčijamo sprendimo teisėtumo, ir, antra, numatytomis garantijomis nebuvo galima užkirsti kelio bet kokiam žurnalistų šaltinių apsaugos pažeidimui. Šiuo klausimu ji pateikė naujų argumentų, kuriais siekė užginčyti atitinkamų garantijų pakankamumą. Šie nauji argumentai, pirmą kartą pateikti ieškovės atsakyme į proceso organizavimo priemones, turi būti atmesti kaip nepriimtini pagal Procedūros reglamento 84 straipsnio 2 dalį, nes, kaip matyti iš šio sprendimo 204 punkto, nėra grindžiami naujomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis.

209

Be to, remiantis tokiais argumentais negalima įrodyti, kad nagrinėjant šį prieštaravimą ieškovė tebėra suinteresuota kreiptis į teismą. Ieškovė, be kita ko, nepaaiškina priežasčių, dėl kurių ginčijamo sprendimo panaikinimas jai galėtų būti naudingas, nes, kaip pažymėta šio sprendimo 200–203 punktuose, Komisija nustatė su žurnalistų šaltinių apsauga susijusias garantijas, kuriomis siekiama atsižvelgti į ieškovės nuogąstavimus šiuo klausimu. Kalbant konkrečiai, 2024 m. sausio 24 d. sprendime Komisija pakartojo 2023 m. gruodžio 6 d. rašte įtvirtintas procesines garantijas ir pažymėjo, kad šis raštas yra minėto sprendimo sudedamoji dalis. Kaip per teismo posėdį patvirtino ieškovė, ji nepakeitė savo reikalavimų, kad užginčytų šį sprendimą, nors Komisija 2024 m. sausio 25 d. raštu informavo Bendrąjį Teismą apie 2024 m. sausio 24 d. sprendimo priėmimą ir paprašė ieškovės pakoreguoti savo ieškinį remiantis Procedūros reglamento 86 straipsniu.

210

Taigi ieškovė neįrodė, kad ginčijamo sprendimo panaikinimas remiantis šio sprendimo 199 punkte apibendrintais argumentais galėtų suteikti jai siekiamo rezultato, kaip to reikalaujama pagal šio sprendimo 207 punkte nurodytą jurisprudenciją.

211

Vadinasi, ketvirtojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

212

Ieškovė tvirtina, kad Komisijos neoficialiai pasiūlytos procesinės garantijos reiškia, kad ji, vertindama kiekvieną žurnalistą, turi atskirai peržiūrėti paieškos žodžius atitinkančius dokumentus ir sukurti visų atmestų dokumentų registrą. Nagrinėjamu atveju pagal Komisijos nustatytus paieškos žodžius būtų atrinkta daugiau kaip 77000 dokumentų ir daugelis iš jų nėra susiję su tyrimo dalyku. Vadinasi, Komisija ieškovei nustatė neproporcingą darbo krūvį.

213

Šiuo klausimu ieškovė nurodo, kad Komisija galėjo taikyti mažiau ribojančias priemones, be kita ko, patikslinti tam tikrus paieškos žodžius, juos susieti su kitais paieškos žodžiais, kad geriau apibrėžtų savo prašymus, ir individualiai parinkti juos atitinkamiems asmenims. Nepateikus tokių patikslinimų, taip pat atsižvelgiant į Komisijos nustatytus trumpus terminus, žurnalistams suteikta galimybė pašalinti dokumentus, kuriuos jie laiko susijusiais su savo šaltinių slaptumu, būtų tik formali ir nepadėtų veiksmingai apsaugoti jų teisių.

214

Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

215

Pagal Chartijos 11 straipsnio „Saviraiškos ir informacijos laisvė“ 1 dalį kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę, o ši teisė apima laisvę turėti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas, valdžios institucijoms nekliudant ir nepaisant valstybių sienų.

216

Chartijos 11 straipsnyje įtvirtintos teisės ir laisvės nėra absoliučios ir turi būti vertinamos atsižvelgiant į jų visuomeninę paskirtį (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt., C‑511/18, C‑512/18 ir C‑520/18, EU:C:2020:791, 120 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

217

Kaip matyti iš Chartijos 52 straipsnio 1 dalies, pagal ją leidžiama apriboti naudojimąsi tokiomis teisėmis ir laisvėmis, jei šie apribojimai numatyti įstatymo, nekeičia minėtų teisių ir laisvių esmės ir, remiantis proporcingumo principu, yra būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrojo intereso tikslus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

218

Šiuo klausimu primintina, kad Chartijos 11 straipsnis yra vienas iš pagrindinių demokratinės ir pliuralistinės visuomenės pagrindų, kurie yra vertybių, kuriomis pagal ESS 2 straipsnį grindžiama Sąjunga, dalis (šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Tele2 Sverige ir Watson ir kt., C‑203/15 ir C‑698/15, EU:C:2016:970, 93 punktą).

219

Galiausiai iš Chartijos 52 straipsnio 3 dalies matyti, kad joje nurodytų teisių, atitinkančių EŽTK garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokios, kokios nustatytos šioje konvencijoje. Vis dėlto ši nuostata nekliudo Sąjungos teisėje numatyti platesnės apsaugos.

220

Taigi aiškindamas Chartijos 11 straipsnį Sąjungos teismas turi atsižvelgti į atitinkamas EŽTK 10 straipsnyje garantuojamas teises, kurios, remiantis EŽTT aiškinimu, yra minimalus apsaugos lygis (žr. 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo Real Madrid Club de Fútbol, C‑633/22, EU:C:2024:843, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

221

Šiuo klausimu reikia priminti, kad EŽTT yra nusprendęs, jog privalomo įpareigojimo perduoti žurnalistinę medžiagą, kurioje yra informacijos, pagal kurią galima nustatyti žurnalistų šaltinius, pakako, kad būtų galima daryti išvadą, jog nagrinėjamas įpareigojimas turi būti vertinamas kaip kišimasis į naudojimąsi laisve gauti ar perduoti informaciją, kaip tai suprantama pagal EŽTK 10 straipsnio 1 dalį (2010 m. rugsėjo 14 d. EŽTT sprendimo Sanoma Uitgevers B. V. prieš Nyderlandus, CE:ECHR:2010:0914JUD003822403, 72 punktas).

222

Vis dėlto EŽTT taip pat nusprendė, kad saviraiškos laisvės įgyvendinimo suvaržymas vykdant strateginį stebėjimą negali būti laikomas ypač dideliu, kai šiomis stebėjimo priemonėmis nesiekiama atskleisti žurnalistų šaltinių (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 29 d. EŽTT sprendimo Weber ir Saravia prieš Vokietiją, CE:ECHR:2006:0629DEC005493400, 151 punktą).

223

Atsižvelgiant į šio sprendimo 222 punkte nurodytą jurisprudenciją, reikia pažymėti, kad pats ginčijamas sprendimas nesusijęs su žurnalistų šaltinių atskleidimu, nes šio sprendimo tikslas – surinkti informaciją siekiant patikrinti, ar Vivendi pažeidė pareigą pranešti apie koncentraciją, sustabdyti jos vykdymą arba paisyti sąlygų, susijusių su sprendimu, kuriuo koncentracija pripažįstama suderinama su vidaus rinka. Jei numatytos procesinės garantijos neįgyvendinamos, informacija apie žurnalistų šaltinius atskleidžiama tik atsitiktinai. Darytina išvada, kad ginčijamo sprendimo nulemtas naudojimosi saviraiškos laisve apribojimas negali būti laikomas itin dideliu.

224

Ieškovė nereiškia prieštaravimų dėl Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų ir neginčija Komisijos teiginio, jog 2023 m. gruodžio 6 d. rašte nurodytomis procesinėmis garantijomis, pakartotomis 2024 m. sausio 24 d. sprendime (žr. šio sprendimo 202 ir 203 punktus) žurnalistų šaltiniams apskritai bus suteikta konfidencialumo apsauga, nes žurnalistai galės peržiūrėti dokumentus, atitinkančius ginčijamame sprendime nustatytus kriterijus, nustatyti informaciją, kuriai taikoma tokia apsauga, ir pateikti dokumento versiją, iš kurios pašalinti žurnalistinius šaltinius leidžiantys nustatyti duomenys, arba, jei pateikti nekonfidencialios versijos neįmanoma, pašalinti dokumentą iš pateikiamų dokumentų rinkinio.

225

Ieškovė tik teigia, kad procesinės garantijos, kuriomis siekiama apsaugoti žurnalistų šaltinių slaptumą, lemia pernelyg didelį darbo krūvį. Taigi šios procesinės garantijos yra „formalios“ ir nepadeda veiksmingai apsaugoti atitinkamų žurnalistų teisių.

226

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad garantijos turi būti taikomos konkrečiai ir veiksmingai, o ne teoriškai ir iliuziškai, visų pirma atsižvelgiant į didelį paimtų kompiuterinių dokumentų ir elektroninių pranešimų skaičių (pagal analogiją žr. 2015 m. balandžio 2 d. EŽTT sprendimo Vinci Construction ir GTM Génie Civil ir Services prieš Prancūziją, CE:ECHR:2015:0402JUD006362910, 75 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

227

Nagrinėjamu atveju ieškovė tvirtina, kad keturiolika asmenų turi peržiūrėti 77000 dokumentų, t. y. vidutiniškai po 5500 dokumentų vienam asmeniui, ir kad dėl kiekvienam žurnalistui tenkančios užduoties susidaro didelis darbo krūvis. Vis dėlto reikia pažymėti, kad ieškovė nepateikia jokios informacijos apie darbo krūvį, susijusį su suvestinės lentelės, kurioje išsamiai aprašomas pašalintos informacijos ar iš pateikiamų dokumentų rinkinio pašalintų dokumentų pobūdis, parengimu. Šiomis aplinkybėmis ieškovės argumentas, susijęs su dėl ginčijamo sprendimo susidarančiu dideliu darbo krūviu, neleidžia įrodyti, jog nustatytos garantijos yra teorinės ir iliuzinės, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 226 punkte nurodytą EŽTT jurisprudenciją.

228

Darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, užduotys procesinėms garantijoms, kuriomis siekiama apsaugoti žurnalistų šaltinius, įgyvendinti, nėra tokios apimties, kad šios garantijos būtų „formalios“, teorinės ar iliuzinės, neleidžiančios veiksmingai apginti žurnalistų teisę apsaugoti savo šaltinius.

229

Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė savo iniciatyva pasiūlė į ginčijamo sprendimo taikymo sritį neįtraukti visų dokumentų, galinčių atskleisti žurnalistų šaltinį tais atvejais, kai ji negalėjo gauti atitinkamų žurnalistų sutikimo (žr. šio sprendimo 200 punktą).

230

Galiausiai argumentas, kad Komisija turėjo patikslinti tam tikrus paieškos žodžius, juos susiedama su kitais paieškos žodžiais, kad geriau apibrėžtų savo prašymus, ir pritaikydama pagal atitinkamus asmenis, bus analizuojamas nagrinėjant šeštojo pagrindo antrą dalį.

231

Vadinasi, ketvirtojo pagrindo antrą dalį, taigi ir visą ketvirtąjį pagrindą, reikia atmesti.

232

Ieškovė tvirtina, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiamas teisinio saugumo principas, nes ji negali nei suprasti iš šio sprendimo kylančių pareigų apimties, nei imtis joms įvykdyti būtinų priemonių.

233

Pirma, renkant Lagardère grupės darbuotojų asmens duomenis pažeidžiama jų teisė į privataus gyvenimo gerbimą, todėl ieškovei gali būti skirta baudžiamosios teisės aktuose numatyta sankcija. Kadangi ginčijamu sprendimu ieškovė įpareigojama imtis neteisėtų priemonių, juo pažeidžiamas teisinio saugumo principas.

234

Antra, Komisija nepateikė nuoseklios sąvokos „dokumentai“, kuri yra pagrindinė ginčijamo sprendimo sąvoka, apibrėžties. „Dokumentai“ yra „visos Lagardère turimos, jos valdomos arba kontroliuojamos kompiuterinės rinkmenos“, bet ši sąvoka apima dokumentus, esančius atitinkamų asmenų „privačiose ir (arba) asmeninėse e. pašto dėžutėse“ ir „privačiuose ir (arba) asmeniniuose mobiliuosiuose telefonuose ar planšetiniuose kompiuteriuose“, kurių, ieškovės teigimu, Lagardère grupė neturi, nevaldo ir nekontroliuoja.

235

Be to, ginčijamu sprendimu ieškovė įpareigojama patvirtinti, kad atsakymas į prašymą suteikti informaciją „apima visus dokumentus, atitinkančius šį prašymą“ ir kad pateikti dokumentai yra „teisingi, tikslūs ir išsamūs“. Vis dėlto atsiliepime į ieškinį Komisija taikė sušvelnintą standartą, pagal kurį ieškovė privalėtų tik dėti „pagrįstas pastangas“, siekdama atsakyti į ginčijamą sprendimą.

236

Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

237

Teisinio saugumo principu, kuris yra vienas bendrųjų Sąjungos teisės principų, siekiama užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių teisinių situacijų ir santykių nuspėjamumą (šiuo klausimu žr. 1996 m. vasario 15 d. sprendimo Duff ir kt. / Komisija, C‑63/93, EU:C:1996:51, 20 punktą). Pagal šį principą reikalaujama, kad kiekvienas institucijų priimamas teisės aktas, turintis teisinį poveikį, būtų aiškus ir tikslus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų aiškiai žinoti savo teises ir pareigas, taip pat imtis atitinkamų veiksmų (žr. 1998 m. spalio 1 d. Sprendimo Langnese-Iglo / Komisija, C‑279/95 P, EU:C:1998:447, 78 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją bei 2014 m. kovo 14 d. Sprendimo Cemex ir kt. / Komisija, T‑292/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:125, 141 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

238

Visų pirma reikia konstatuoti: kadangi ieškovė teigia, jog asmeninėse ryšio priemonėse ir programėlėse saugomų dokumentų ji neturi, nevaldo ir nekontroliuoja, šis argumentas iš esmės atitinka argumentą, atmestą nagrinėjant pirmąjį ir trečiąjį ieškinio pagrindus, pagal kuriuos ieškovė negali susipažinti su tam tikrais duomenimis, kuriuos pateikti prašo Komisija.

239

Be to, reikia priminti, kad aplinkybė, jog dėl tam tikrų ginčijamo sprendimo aspektų gali kilti aiškinimo klausimų, negali būti laikoma tokia neaiškia, kad Bendrasis Teismas turėtų konstatuoti, kad teisinio saugumo principo pažeidimas lemia šio sprendimo neteisėtumą (pagal analogiją žr. 2014 m. kovo 14 d. Sprendimo Holcim (Deutschland) ir Holcim / Komisija, T‑293/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:127, 93 punktą).

240

Taip yra sąvokos „dokumentai“ aiškinimo atveju. Darant prielaidą, kad ginčijamame sprendime iš tikrųjų yra neaiškumų šiuo klausimu, Komisija vis dėlto negali pagrįstai priekaištauti ieškovei dėl jos atsakymų nepakankamumo, nes jis gali būti nulemtas jos pačios klausimų netikslumo. Be to, atsiliepime į ieškinį Komisija patvirtino, jog ginčijamame sprendime reikalaujama, kad ieškovės pateikta informacija, kiek jai žinoma, būtų teisinga, tiksli ir išsami. Tai yra aplinkybės, į kurias reikės atsižvelgti nagrinėjant galimą ieškinį dėl sprendimo skirti vienkartinę ar periodinę baudą pagal atitinkamai Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio 1 dalies c punktą ir 15 straipsnio 1 dalies a punktą (pagal analogiją žr. 2014 m. kovo 14 d. Sprendimo Holcim (Deutschland) ir Holcim / Komisija, T‑293/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:127, 94 punktą).

241

Dėl ieškovės teiginių, kad ginčijamu sprendimu ji verčiama imtis neteisėtų priemonių arba nepakankamai apsaugomi dokumentai, susiję su žurnalistų šaltinių slaptumu, reikia pažymėti, kad šios aplinkybės nekyla iš ginčijamo sprendimo netikslumo arba nepakankamo aiškumo. Darytina išvada, kad nagrinėjant ieškinio pagrindą, grindžiamą teisinio saugumo principo pažeidimu, šie teiginiai yra nereikšmingi.

242

Tas pats pasakytina apie ieškovės teiginį, kad atsiliepime į ieškinį Komisija remiasi sušvelnintu standartu.

243

Vadinasi, penktąjį pagrindą reikia atmesti.

244

Šiame pagrinde, kurį sudaro dvi dalys, ieškovė nurodo, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiami proporcingumo ir apsaugos nuo savavališko viešosios valdžios institucijų kišimosi į privačios veiklos sritį principai, nes tuo sprendimu viršijama tai, kas būtina Komisijos tyrimo tikslui pasiekti, kiek tai susiję, pirma, su pasirinkta teisine priemone, antra, prašomos informacijos apimtimi ir, trečia, atsakymui pateikti nustatytu terminu. Ieškovė taip pat teigia, kad ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas jokiais pakankamai svariais įrodymais, kuriais būtų galima pagrįsti Komisijos įtarimus dėl pažeidimų.

245

Komisija teigia, kad pirmą kartą dublike išdėstytas prieštaravimas, jog ginčijamas sprendimas nepagrįstas pakankamai svariais įrodymais, kad būtų galima įtarti Reglamento Nr. 139/2004 taisyklių pažeidimą, yra nepriimtinas.

246

Ieškovė teigia, kad jo pateikimas dubliko stadijoje pateisinamas įrodymų, kuriais remdamasi Komisija įtaria pažeidimą, nurodytų atsiliepimo į ieškinį dalyje „Reikšmingų faktinių aplinkybių chronologija“, konkretumu.

247

Pagal Procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalį vykstant procesui negalima pateikti naujų pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie grindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui, arba kai šiais pagrindais išplečiamas anksčiau ieškinyje tiesiogiai ar netiesiogiai nurodytas pagrindas ir jie yra glaudžiai su juo susiję (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 5 d. Sprendimo HeidelbergCement ir Schwenk Zement / Komisija, T‑380/17, EU:T:2020:471, 87 punktą (nepaskelbtas Rink.) ir jame nurodytą jurisprudenciją).

248

Sąvoka „pagrindas“, kaip ji suprantama pagal Procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalį, buvo išaiškinta plačiai, kaip taip pat apimanti prieštaravimus (2018 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, T‑459/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:857, 25 punktas) ir argumentus (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 11 d. Sprendimo Silver Plastics ir Johannes Reifenhäuser / Komisija, T‑582/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:497, 198 punktą).

249

Reikia konstatuoti, kad aplinkybe, jog atsiliepime į ieškinį Komisija išsamiau, palyginti su ginčijamu sprendimu, nurodė priežastis, dėl kurių nusprendė tirti įtariamus pažeidimus, negalima pagrįsti šio naujo prieštaravimo pateikimo. Niekas netrukdė ieškovei šio prieštaravimo pareikšti ieškinyje, bet ji to nepadarė. Be to, ieškovė netvirtina, kad šiuo prieštaravimu išplečiamas anksčiau nurodytas pagrindas.

250

Darytina išvada, kad prieštaravimas, jog ginčijamas sprendimas nėra grindžiamas pakankamai svariais įrodymais, nėra pagrįstas teisinėmis ar faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Taigi jį reikia atmesti kaip nepriimtiną.

251

Šiomis aplinkybėmis šiame naujame prieštaravime pateiktas ieškovės prašymas imtis proceso organizavimo priemonių, leidžiančių Bendrajam Teismui patikrinti, ar Komisija turėjo pakankamai svarių įrodymų, pagrindžiančių ginčijamą sprendimą, neteko dalyko.

252

Ieškovė tvirtina, kad tai, jog Komisija iš karto priėmė sprendimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį, užuot pateikusi paprastą prašymą pagal to paties reglamento 11 straipsnio 2 dalį, yra neproporcinga. Nagrinėjamu atveju būtų pakakę paprasto prašymo suteikti informaciją.

253

Ieškovė pakartoja šio sprendimo 57 ir 58 punktuose apibendrintus argumentus ir pabrėžia, jog proporcingumo principo pažeidimas yra dar didesnis dėl to, kad 2023 m. rugsėjo 20 d. Komisija išsiuntė jai prašymą suteikti informaciją, susijusią su klausimais, kurie yra beveik identiški nurodytiems ginčijamame sprendime.

254

Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

255

Visų pirma, kiek tai susiję su prašymo suteikti informaciją pateikimu sprendime pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį, o ne paprastu prašymu suteikti informaciją pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 2 dalį, iš Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 1 dalies matyti, kad Komisija turi teisę prašyti informacijos „paprastu prašymu ar sprendimu“ ir kad siekiant priimti sprendimą pagal šią nuostatą nereikalaujama pateikti paprasto išankstinio prašymo.

256

Iš tiesų Komisija turi plačią diskreciją taikyti Reglamento Nr. 139/2004 11, 14 ir 15 straipsnius (2024 m. spalio 4 d. Sprendimo thyssenkrupp / Komisija, C‑581/22 P, EU:C:2024:821, 380 punktas).

257

Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad pagal proporcingumo principą, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, reikalaujama, kad institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina teisėtiems atitinkamo teisės akto tikslams pasiekti, o kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, ir atsiradę nepalankūs padariniai neturi būti neproporcingi numatytiems tikslams (žr. 2001 m. liepos 12 d. Sprendimo Jippes ir kt., C‑189/01, EU:C:2001:420, 81 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

258

Pasirinkimas tarp paprasto prašymo suteikti informaciją ir sprendimo turi priklausyti nuo būtinybės atlikti tinkamą tyrimą atsižvelgiant į bylos ypatumus (pagal analogiją žr. 2014 m. kovo 14 d. Sprendimo Holcim (Deutschland) ir Holcim / Komisija, T‑293/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:127, 84 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

259

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į informacijos, kurią reikia surinkti ir sutikrinti, kiekį, taip pat į būtinybę atlikti tinkamą tyrimą ir įtariamų pažeidimų svarbą, tai, kad Komisija nusprendė priimti sprendimą, kuriuo prašoma suteikti informaciją, neatrodo nei netinkama, nei neproporcinga, palyginti su tyrimo poreikiais, nes, kaip pažymėta šio sprendimo 61 punkte, priėmusi tokį sprendimą ji gali nubausti ieškovę dėl neišsamaus ar pavėluoto informacijos pateikimo.

260

Be to, 2023 m. rugsėjo 20 d. prašyme suteikti informaciją tik buvo reikalaujama, kad ieškovė pateiktų paaiškinimų dėl nedidelio skaičiaus konkrečių įvykių ir aplinkybių. Vien tai, kad 2023 m. rugsėjo 20 d. prašymas suteikti informaciją buvo susijęs su klausimais, panašiais į tuos, kurie nurodyti ginčijamame sprendime, nereiškia, kad ieškovė turi perduoti Komisijos jau turimą informaciją, nes minėtas sprendimas grindžiamas konkrečiais kriterijais, kurie šiame ankstesniame prašyme nebuvo nurodyti.

261

Galiausiai reikia atmesti ieškovės argumentą, kad buvo neproporcinga priimti sprendimą, užuot pateikus paprastą prašymą pateikti informaciją, nes ji bendradarbiavo su Komisija per koncentracijų kontrolės procedūrą. Pakanka priminti, kad koncentracijos suderinamumo su vidaus rinka nagrinėjimo procedūra skiriasi nuo tyrimo procedūros, kuria siekiama nustatyti Reglamento Nr. 139/2004 taisyklių pažeidimą.

262

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad priimdama sprendimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį, o ne pateikdama paprastą prašymą pagal to paties reglamento 11 straipsnio 2 dalį, Komisija nepažeidė proporcingumo principo.

263

Vadinasi, šeštojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

264

Šeštojo pagrindo antroje dalyje, kurią sudaro šeši prieštaravimai, ieškovė iš esmės siekia įrodyti, kad įvairiais ginčijamo sprendimo aspektais pažeidžiamas proporcingumo principas, nes jai nustatomas darbo krūvis yra neproporcingas, palyginti su Komisijos tyrimo poreikiais.

265

Reikia priminti, kad pagal proporcingumo principą, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, reikalaujama, kad institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina teisėtiems atitinkamo teisės akto teisėtiems tikslams pasiekti, o kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, ir atsiradę nepalankūs padariniai neturi būti neproporcingi numatytiems tikslams (žr. 2012 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Electrabel / Komisija, T‑332/09, EU:T:2012:672, 279 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

266

Pagal suformuotą jurisprudenciją įmonei, kurios atžvilgiu taikoma tyrimo priemonė, tenka aktyvaus bendradarbiavimo pareiga, o tai reiškia, kad ji turi pateikti Komisijai visą su tyrimo dalyku susijusią informaciją (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 9 d. Sprendimo Qualcomm ir Qualcomm Europe / Komisija, T‑371/17, nepaskelbtas Rink. EU:T:2019:232, 119 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

267

Vis dėlto pažymėtina, kad Komisija, naudodamasi šia prerogatyva, visų pirma privalo laikytis proporcingumo principo. Įmonei nustatyta pareiga suteikti informaciją jai neturi tapti neproporcinga našta, palyginti su tyrimo poreikiais (žr. 2019 m. balandžio 9 d. Sprendimo Qualcomm ir Qualcomm Europe / Komisija, T‑371/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:232, 120 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

268

Vis dėlto vien to, kad įmonė turi atlikti didelį darbą prašymui suteikti informaciją patenkinti, negali savaime pakakti, kad būtų įrodyta, jog jai tekęs darbo krūvis yra neproporcingas atsižvelgiant į tyrimo poreikius, be kita ko, susijusius su pažeidimo prezumpcijomis, kurias ketina patikrinti Komisija, ir su atitinkamos bylos aplinkybėmis (pagal analogiją žr. 2019 m. balandžio 9 d. Sprendimo Qualcomm ir Qualcomm Europe / Komisija, T‑371/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:232, 121 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

269

Iš jurisprudencijos taip pat matyti, kad, atsižvelgiant į Reglamentu Nr. 139/2004 Komisijai suteiktą plačią tyrimo diskreciją, ji privalo įvertinti, ar tam tikra informacija reikalinga, kad būtų galima atskleisti konkurencijos taisyklių pažeidimą (pagal analogiją žr. 2021 m. sausio 28 d. SprendimoQualcomm ir Qualcomm Europe / Komisija, C‑466/19 P, EU:C:2021:76, 69 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Vis dėlto prieš pateikiant bet kokį prašymą suteikti informaciją iš Komisijos neturėtų būti reikalaujama žinoti prašomų dokumentų turinį ir jų svarbą atliekamam tyrimui (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2012 m. kovo 22 d. Sprendimo Slovak Telekom / Komisija, T‑458/09 ir T‑171/10, EU:T:2012:145, 55 punktą).

270

Net jei Komisija mato tam tikrus pažeidimo požymius ar net turi jo įrodymų, ji gali teisėtai nuspręsti, kad reikia paprašyti papildomos informacijos, leidžiančios geriau apibrėžti pažeidimo mastą, nustatyti jo trukmę ar tą pažeidimą darančių įmonių ratą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2021 m. sausio 28 d. Sprendimo Qualcomm ir Qualcomm Europe / Komisija, C‑466/19 P, EU:C:2021:76, 69 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

271

Kiek tai susiję su Sąjungos teismo vykdoma Komisijos atlikto informacijos būtinumo vertinimo kontrole, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad būtinumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į prašyme suteikti informaciją nurodytą tikslą, t. y. pažeidimų įtarimus, kuriuos Komisija ketina patikrinti. Prašymo pateikti informaciją ir įtariamo pažeidimo sąsajos reikalavimas tenkinamas, jei Komisija gali prašymo teikimo momentu pagrįstai daryti prielaidą, kad ta informacija gali jai padėti nustatyti, ar yra pažeidimas (pagal analogiją žr. 2021 m. sausio 28 d. Sprendimo Qualcomm ir Qualcomm Europe / Komisija, C‑466/19 P, EU:C:2021:76, 70 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

272

Kadangi informacijos būtinumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į prašyme jos pateikti nurodytą tikslą, jis turi būti nurodytas gana tiksliai, antraip būtų neįmanoma nustatyti, ar informacija yra būtina, ir Sąjungos teismas negalėtų vykdyti kontrolės (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo Schwenk Zement / Komisija, C‑248/14 P, EU:C:2016:150, nepaskelbtas Rink., 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

273

Ieškovės argumentai turi būti nagrinėjami atsižvelgiant į šio sprendimo 265–272 punktuose nurodytą jurisprudenciją. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ieškovė neginčija, jog prašymo suteikti informaciją dalykas ginčijamame sprendime nurodytas pakankamai tiksliai.

274

Pirmajame prieštaravime ieškovė tvirtina, kad prašymas pateikti visus „atitinkamų asmenų parengtus ir (arba) gautus ir (arba) išsiųstus ir (arba) laikomus“ dokumentus priimant sprendimus tam tikrais klausimais yra neproporcingas, palyginti su tyrimo poreikiais, ir sudaro jai pernelyg didelį darbo krūvį, nes ji privalo individualiai susitikti su atitinkamais asmenimis, kad aptartų šiuos klausimus ir nustatytų paieškos žodžius, be jau nurodytų ginčijamame sprendime. Beje, Komisija neatsižvelgė į ieškovės išreikštą susirūpinimą šiuo klausimu.

275

Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

276

Visų pirma reikia pažymėti, kad ieškovė neginčija Komisijos teiginio, jog klausimai yra skirti naudojantis raktiniais žodžiais atliekamos paieškos išsamumui užtikrinti. Taigi ji negali pagrįstai teigti, kad pati Komisija galėjo nustatyti mažiau ribojančią metodiką, parinkdama kitus paieškos žodžius, nes papildomų paieškos žodžių nustatymas priklauso nuo atitinkamų asmenų indėlio. Vadinasi, ieškovė neįrodė, kad esama mažiau ribojančios metodikos, skirtos tyrimui reikalingiems dokumentams nustatyti.

277

Be to, ieškovė niekaip nepagrindė teiginio, kad reikalavimas apklausti atitinkamus asmenis siekiant nustatyti papildomus paieškos žodžius ar alternatyviai atsakyti į šį ginčijamo sprendimo aspektą jai sudarytų neproporcingą arba pernelyg didelį darbo krūvį.

278

Vadinasi, pirmąjį prieštaravimą reikia atmesti.

279

Antrajame prieštaravime ieškovė teigia, kad Komisijos prašymas pateikti dokumentus, susijusius su visais asmenimis, kurie prieš konkrečiai įvardytus asmenis ir po jų ėjo visas jų atitinkamu laikotarpiu eitas pareigas, reiškia, kad ginčijamas sprendimas taikytinas dar 20 asmenų, nors tik keturi iš jų neturi sąsajų su tyrimo dalyku.

280

Taigi ginčijamas sprendimas esą yra neproporcingas, juo labiau kad Komisija turėjo informacijos, leidžiančios jai suformuluoti siauresnės apimties prašymą ir pareikalauti pateikti tik dokumentus, susijusius su minėtame sprendime konkrečiai įvardytų asmenų pirmtakais ir pareigų perėmėjais, kurie galėjo dalyvauti priimant Komisiją dominančius sprendimus.

281

Komisija ginčija šiuos argumentus.

282

Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo sprendimo 6 konstatuojamosios dalies matyti, kad jo tikslas – gauti informacijos, kad Komisija galėtų įvertinti, ar Vivendi darė Lagardère lemiamą įtaką, galinčią reikšti pareigų pranešti apie koncentraciją ir sustabdyti jos įgyvendinimą pažeidimus, taip pat įsipareigojimų nevykdymą, pažeidžiant Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatas.

283

Visų pirma reikia pažymėti, kad pateikdama šį prieštaravimą ieškovė neginčija dokumentų, kuriuos išsiuntė ar gavo penkiolika ginčijamame sprendime konkrečiai įvardytų asmenų, svarbos. Ji taip pat neginčija, kad keturi asmenys, kurie, kaip ji mano, neturėjo jokio ryšio su subjektais, dėl kurių atliekamas tyrimas, ėjo strategines pareigas Lagardère grupėje, be kita ko, patronuojamosiose bendrovėse, patekusiose į Vivendi įvykdyto įsigijimo sritį.

284

Taigi ieškovė neįrodė, kad Komisija negalėjo pagrįstai manyti, jog šių asmenų dokumentai gali padėti jai nustatyti, ar buvo padaryti įtariami Reglamento Nr. 139/2004 pažeidimai. Be to, ieškovė neįrodė nei to, kad egzistavo mažiau ribojantis metodas tyrimui reikalingiems dokumentams nustatyti, nei to, koks būtų darbo krūvis, susijęs su keturių asmenų, kurie, kaip ji mano, nesusiję su tyrimo dalyku, dokumentų paieška.

285

Darytina išvada, kad ieškovė neįrodė ginčijamo sprendimo neproporcingumo tiek, kiek ji įpareigojama pateikti konkrečiai įvardytų asmenų pirmtakų ir pareigų perėmėjų dokumentus.

286

Vadinasi, antrąjį prieštaravimą reikia atmesti.

287

Pateikdama trečiąjį prieštaravimą ieškovė tvirtina, kad tam tikrų paieškos žodžių netikslumas ir jų taikymo tvarka lemia tai, kad surenkama per daug dokumentų, visiškai nesusijusių su Komisijos tyrimo dalyku.

288

Šių paieškos žodžių neproporcingumą iliustruoja kiekvieną paieškos žodžių derinį atitinkančių dokumentų kiekis. Nustatytas darbo krūvis yra pernelyg didelis, nes kuo daugiau yra dokumentų, tuo daugiau laiko reikia advokato ir kliento susirašinėjimui, jautriems asmens duomenims ir prireikus dokumentams, kuriuose gali būti atskleisti žurnalistų šaltiniai, nustatyti. Komisija galėjo pasirinkti švelnesnę priemonę, nepakenkdama savo tyrimo tikslams, pavyzdžiui, nurodydama papildomus paieškos žodžius arba nustatydama trumpesnį laikotarpį nei atitinkamas laikotarpis, be kita ko, dėl tiriamų sprendimų, susijusių su asmenų atėjimu ar išėjimu, žurnalų viršelių parinkimu arba konkrečiais projektais ar įvykiais.

289

Be to, būtų neproporcinga prašyti jos pateikti ištisą viso atitinkamo laikotarpio elektroninių laiškų, susirašinėjimo SMS žinutėmis ar momentiniais pranešimais grandinę, kai ginčijamą sprendimą atitinka tik viena šio susirašinėjimo žinutė arba kai paieškos žodžiai yra skirtingose susirašinėjimo vietose.

290

Komisija nesutinka su šiais argumentais.

291

Ieškovė pateikia tik vieną konkretų pavyzdį, pagrindžiantį argumentą, kad paieškos žodžių taikymas visų atitinkamų asmenų duomenims nėra nei būtina, nei mažiausiai ribojanti priemonė, kurią galėjo priimti Komisija. Ji teigia, kad nė vienas paieškos žodis nėra susijęs nei su ginčijamo sprendimo priedo II punkto 4 dalies b punkte nurodyto asmens pirmtaku, nei su jo Lagardère eitomis pareigomis, todėl šiuos paieškos žodžius pritaikius jo duomenims neišvengiamai atrenkami su tyrimu visiškai nesusiję dokumentai.

292

Vis dėlto ieškovė neginčija aplinkybės, kad paieškos žodžiai yra susiję su ginčijamo sprendimo priedo II punkto 4 dalies b punkte nurodytu asmeniu.

293

Be to, nors ieškovė ginčija tam tikrų paieškos žodžių būtinumą, kiek tai susiję su prašymo suteikti informaciją ir įtariamo pažeidimo sąsaja, ieškinyje ji tik tvirtina, kad naudojant minėtus žodžius nustatoma daug su tyrimu nesusijusių dokumentų. Ji neįrodė, kad esama tinkamesnių paieškos žodžių ginčijamu sprendimu siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti. Atsižvelgiant į tai, ieškovė neįrodė, kad šie paieškos žodžiai nėra būtini.

294

Dėl argumento, kad Komisija nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių įtarti, jog Vivendi prisidėjo prie ginčijamo sprendimo priedo II punkto 4 dalies n punkte nurodyto asmens atėjimo dirbti į Lagardère 2020 m. balandžio mėn., kai Vivendi priklausė tik 1 % ieškovės kapitalo, reikia pažymėti, kad iš atsiliepimo į ieškinį matyti, jog Komisija turi įrodymų, kad šio asmens perkėlimas buvo susijęs su planuojama koncentracija. Iš to darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog šie paieškos žodžiai nebuvo būtini.

295

Ieškovės argumentai, kad esama tokių pat tinkamų, bet mažiau ribojančių priemonių teisėtiems tyrimo tikslams pasiekti, yra netikslūs ir nepakankamai pagrįsti.

296

Pirma, nors ieškovė tvirtina, kad Komisija galėjo pasirinkti mažiau ribojančią priemonę, nepakenkdama savo tyrimo tikslams, ji nurodo tik vieną paieškos žodžių derinį, kuriuo, kaip ji mano, galėjo būti pakeisti ginčijamame sprendime nustatyti paieškos žodžiai. Ji siūlo paieškos žodžius „[pavardės dalis] OR [pavardės dalis] * OR NS“ papildyti „CNews“ (vieno Prancūzijos informacinio kanalo pavadinimas). Vis dėlto ieškovė nepaaiškino priežasčių, dėl kurių žodžio „CNews“ įtraukimas būtų tokia pat tinkama, bet mažiau ribojanti priemonė Komisijos tyrimo tikslui pasiekti.

297

Antra, dėl teiginio, kad Komisija galėjo individualizuoti paieškos žodžių sąrašą, kaip ji tai padarė 2022 m. gruodžio 5 d. prašyme suteikti informaciją, reikia pažymėti, kad, pirma, skirtingai nei ginčijamas sprendimas, minėtas prašymas buvo pateiktas tvirtinant koncentracijos projektą. Antra, ieškovė nepateikė daugiau paaiškinimų dėl paieškos žodžių, kurie būtų tinkami.

298

Trečia, kalbant apie paieškos žodžių „[vardas]“ ir „[pavardė]“ taikymą kartu su žodžiu „Vivendi“, aplinkybė, kad ginčijamo sprendimo priedo II punkto 4 dalies b punkte nurodytas asmuo eina valdybos nario pareigas kartu su Vivendi atstovu, neįrodo, kad esama kitos, tokios pat tinkamos priemonės tyrimo tikslams pasiekti. Tas pats pasakytina apie teiginį, kad paieškos žodžių derinį, susijusį su tam tikrų atitinkamų asmenų atėjimu, įdarbinimu ar paskyrimu, taikant jų pačių dokumentams, nustatomi visi šių asmenų dokumentai, kuriuose nagrinėjamas bet kurio asmens atėjimas, įdarbinimas ar paskyrimas eiti bet kokias pareigas.

299

Ketvirta, teiginį, kad būtų neproporcinga reikalauti, kad ieškovė pateiktų visą susirašinėjimo grandinę, nors paieškos žodžius atitiktų vienintelis šio pokalbio pranešimas, reikia atmesti, nes informacijos kontekstas gali padėti Komisijai jį suprasti ir paaiškinti jo svarbą tyrimui.

300

Penkta, ieškovė teigia, kad tam tikrų paieškos žodžių taikymas visam atitinkamam laikotarpiui yra neproporcingas. Šį teiginį reikia atmesti, nes iš ginčijamo sprendimo, be kita ko, matyti, kad Komisija tiria visų Paris Match ir JDD-Magazine viršelių, o ne tik tų, kurie susiję su tam tikromis datomis, pasirinkimą.

301

Kiek tai susiję su ginčijamo sprendimo priedo III punkto 6 dalies d punkte nurodytų asmenų išėjimu ir atėjimu bei konkrečiais įvykiais, pavyzdžiui, projektu dėl JAV leidybos įmonės Simon & Schuster perpirkimo pasiūlymo ir ginčo dėl Margot, pažymėtina, kad, nors negalima atmesti to, kad paieškos žodžių taikymas galėjo būti apribotas konkrečiu laikotarpiu, trumpesniu nei atitinkamas laikotarpis, ieškovė Bendrajame Teisme nenurodė, kokia būtų šio alternatyvaus laikotarpio trukmė ir kokį poveikį jos siūlomas požiūris turėtų prašomų dokumentų kiekiui, taigi ir jos darbo krūviui.

302

Vadinasi, trečiąjį prieštaravimą reikia atmesti.

303

Ketvirtajame prieštaravime ieškovė teigia, kad prašymas pateikti visą per atitinkamą laikotarpį įvykusį ginčijamo sprendimo priedo II punkto 4 dalies a ir c punktuose nurodytų asmenų tarpusavio susirašinėjimą yra neproporcingas, nes didžioji jų susirašinėjimo dalis nesusijusi su tyrimo dalyku.

304

Ieškovės teigimu, Komisija galėjo pasirinkti mažiau varžančią priemonę, prašymą apribodama paieškos žodžiais, ir tokiu atveju būtų buvę nustatyti 765, o ne 4939 dokumentai.

305

Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

306

Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčijamo sprendimo priedo II punkto 4 dalies a punkte nurodytas asmuo yra Lagardère grupės naujienų padaliniui priklausančios bendrovės Lagardère patronuojamosios bendrovės vadovas ir kad šio sprendimo priedo II punkto 4 dalies c punkte nurodytas asmuo yra kitos Lagardère patronuojamosios bendrovės, priklausančios radijo stočių padaliniui, generalinė direktorė. Be to, iš ginčijamo sprendimo 7 konstatuojamosios dalies matyti (žr. šio sprendimo 9 punktą), kad Komisijos tyrimas aprėpia, be kita ko, audiovizualinių subjektų programas, radijo programų tinklelį, žurnalistų paskyrimus dirbti leidiniuose ir pasitraukimą iš jų bei žurnalų redakcinius sprendimus. Abu susiję asmenys yra Lagardère grupės vykdomojo komiteto nariai.

307

Reikia konstatuoti, kaip padarė Komisija, kad ginčijamo sprendimo priedo II punkto 4 dalies a ir c punktuose nurodyti asmenys eina aukštas pareigas, vykdydami Komisijos tyrimui svarbią veiklą, todėl prašomi dokumentai yra būtini ir tinkami, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 271 punkte nurodytą jurisprudenciją.

308

Ieškovės teiginiai, kad tarp 4939 dokumentų ji privalėjo identifikuoti advokato ir kliento susirašinėjimą bei jautrius asmens duomenis, nepaneigia šios išvados. Šiuo klausimu reikia priminti, jog aplinkybė, kad ieškovė privalo pateikti daug dokumentų, nėra pagrindas paneigti šių dokumentų būtinumo Komisijos tyrimui. Net darant prielaidą, kad dėl šio ginčijamo sprendimo aspekto atsiradęs darbo krūvis yra didelis, ieškovė neįrodė, kad jis buvo neproporcingas tyrimo poreikiams ir kad esama mažiau ribojančio metodo jo tikslams pasiekti. Be to, ginčijamame sprendime numatytos procesinės garantijos siekiant apsaugoti advokato ir kliento tarpusavio bendravimą bei jautrius asmens duomenis.

309

Darytina išvada, kad ketvirtąjį prieštaravimą reikia atmesti.

310

Penktajame prieštaravime ieškovė teigia, kad nagrinėjamas laikotarpis yra neproporcingas, nes prasideda 2020 m. sausio 1 d., o ne 2021 m. birželio 30 d. Pirma, apie koncentracijos projektą buvo pranešta tik 2021 m. rugsėjo mėn., t. y. praėjus vieniems metams ir devyniems mėnesiams nuo Komisijos nustatyto laikotarpio pradžios – 2020 m. sausio 1 d. Antra, Komisiją dominantys klausimai susiję su įvykiais, įvykusiais ne anksčiau kaip 2021 m. vasarą.

311

Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

312

Reikia priminti, jog Reglamentu Nr. 139/2004 Komisija įpareigojama užtikrinti, kad bet kokia Sąjungos masto koncentracija nebūtų vykdoma dar apie ją nepranešus ir negavus leidimo, pažeidžiant Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnį.

313

Iš šio sprendimo 84 punkto matyti, kad Komisijos tyrimo tikslas – surinkti informaciją siekiant įvertinti, be kita ko, ar Vivendi darė lemiamą įtaką Lagardère, galinčią reikšti pareigos pranešti ir (arba) pareigos sustabdyti koncentraciją pažeidimą.

314

Atsižvelgdama į tai, kad pirmąją Lagardère kapitalo dalį Vivendi įsigijo 2020 m. kovo mėn., ginčijamo sprendimo priėmimo dieną Komisija galėjo pagrįstai daryti prielaidą, kad informacija, susijusi su laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d., galėtų padėti jai nustatyti, ar buvo padarytas šis pažeidimas, be kita ko, dėl to, kad ši informacija padėtų gerai suprasti visus įvykius ir jų kontekstą. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad Komisija tiria ginčijamo sprendimo priedo III punkto 7 dalies b punkte nurodyto asmens artimųjų paskyrimą į Lagardère valdymo organus 2020 m. kovo mėn. ir ginčijamo sprendimo priedo II punkto 4 dalies n punkte nurodyto asmens perkėlimą iš Vivendi grupės įmonės į Lagardère grupę 2020 m. balandžio mėn.

315

Darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog ginčijamas sprendimas yra neproporcingas dėl to, kad atitinkamas laikotarpis prasideda 2020 m. sausio 1 d.

316

Vadinasi, penktąjį prieštaravimą reikia atmesti.

317

Ieškovė teigia, kad atsakymui nustatytas terminas, kuris iš pradžių turėjo baigtis 2023 m. spalio 27 d., o vėliau buvo pratęstas iki 2023 m. gruodžio 1 d., yra neproporcingas, nes jis per trumpas, kad ji galėtų išnagrinėti visus Komisijos prašymus, ir nepagrįstas tyrimo poreikiais.

318

Reikia konstatuoti, kaip tai daro Komisija, kad 2023 m. spalio 20 d. ieškovė paprašė pratęsti terminą dešimčia savaičių, t. y. iš viso daugiau kaip trimis mėnesiais. Be to, iš pradžių nustatytas 2023 m. spalio 27 d. terminas buvo pratęstas iki 2023 m. gruodžio 1 d., paskui iki 2024 m. vasario 7 d. Taigi ieškovei buvo nustatytas ilgesnis terminas nei tas, kuris, jos nuomone, reikalingas norint išsamiai atsakyti į ginčijamą sprendimą, ir ji, beje, to neginčija.

319

Taigi šeštąjį prieštaravimą reikia atmesti, nesant reikalo priimti sprendimo dėl Komisijos šiuo klausimu pateikto nepriimtinumo pagrindo.

320

Be to, kalbant apie tariamą bendrojo Sąjungos teisės principo, pagal kurį fizinio ar juridinio asmens privačios veiklos sritis turi būti apsaugota nuo viešosios valdžios institucijų kišimosi, pažeidimą, nurodytą šiame ieškinio pagrinde, reikia konstatuoti, kad ieškovė jam pagrįsti nepateikia jokio savarankiško argumento, kuris skirtųsi nuo argumentų, nurodytų proporcingumo principo pažeidimui pagrįsti. Taigi šis prieštaravimas turi būti atmestas.

321

Vadinasi, šeštojo pagrindo antrą dalį, taigi ir visą šeštąjį pagrindą, reikia atmesti.

322

Kadangi buvo atmesti visi ieškovės nurodyti ieškinio pagrindai, reikia atmesti visą ieškinį.

323

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos pateiktus reikalavimus, įskaitant išlaidas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūromis, kurioms priskirti numeriai T‑1119/23 R, C‑89/24 P(R)-R, C‑89/24 P(R), T‑1119/23 R-RENV ir T‑1119/23 RIII.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija, posėdžiaujanti penkių teisėjų sudėties)

nusprendžia: