–

Steiermärkische Bank und Sparkassen AG, KL ir TR, atstovaujamų Rechtsanwälte S. Ficulovič ir B. Fletzberger,

–

Österreichische Finanzmarktaufsichtsbehörde (FMA), atstovaujamos D. Wagner ir P. Wanek,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Manzaneque Valverde ir G. von Rintelen,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB (OL L 141, 2015, p. 73), iš dalies pakeistos 2018 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/843 (OL L 156, 2018, p. 43) (toliau – Direktyva 2015/849), 58 straipsnio 1–3 dalių, 59 straipsnio 1 dalies ir 60 straipsnio 5 ir 6 dalių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Steiermärkische Bank und Sparkassen AG, KL ir TR ginčą su Österreichische Finanzmarktaufsichtsbehörde (FMA) (Finansų rinkų priežiūros institucija (FMA), Austrija) dėl sprendimo skirti Steiermärkische Bank und Sparkassen administracinę baudžiamąją sankciją teisėtumo.

3

Direktyvos 2015/849 1 ir 59 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<...>

4

Šios direktyvos 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Šios direktyvos tikslas – užkirsti kelią Sąjungos finansų sistemos panaudojimui pinigų plovimo ir teroristų finansavimo tikslais.

2.   Valstybės narės privalo užtikrinti, kad pinigų plovimas ir teroristų finansavimas būtų uždrausti.“

5

Minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Ši direktyva taikoma šiems įpareigotiesiems subjektams:

<...>“

6

Tos pačios direktyvos 5 straipsnis suformuluotas taip:

„Siekdamos užkirsti kelią pinigų plovimui ir teroristų finansavimui, valstybės narės šios direktyvos taikymo srityje gali priimti arba palikti galioti griežtesnes nuostatas, neviršydamos Sąjungos teisėje nustatytų apribojimų.“

7

Direktyvos 2015/849 VI skyriuje „Politika, procedūros ir priežiūra“ yra 4 skirsnis „Sankcijos“, kurį sudaro šios direktyvos 58–62 straipsniai. Šio 58 straipsnio 1–3 dalyse numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad įpareigotuosius subjektus būtų galima traukti atsakomybėn už nacionalinių nuostatų, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama ši direktyva, pažeidimus pagal šį straipsnį ir 59–61 straipsnius. Taikomos sankcijos arba priemonės turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos.

2.   Nedarant poveikio valstybių narių teisei numatyti baudžiamąsias sankcijas ir jas taikyti, valstybės narės nustato taisykles dėl administracinių sankcijų bei priemonių ir užtikrina, kad jų kompetentingos institucijos galėtų taikyti tokias sankcijas bei priemones už nacionalinių nuostatų, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama ši direktyva, pažeidimą, taip pat užtikrina, kad jos būtų taikomos.

Valstybės narės gali nuspręsti nenustatyti taisyklių dėl administracinių sankcijų ar priemonių už pažeidimus, kuriems taikomos baudžiamosios sankcijos pagal jų nacionalinę teisę. Tokiu atveju valstybės narės pateikia [Europos] Komisijai atitinkamas jų baudžiamosios teisės nuostatas.

Valstybės narės taip pat užtikrina, kad kompetentingoms institucijoms nustačius pažeidimų, už kuriuos taikomos baudžiamosios sankcijos, jos apie tai laiku praneštų teisėsaugos institucijoms.

3.   Valstybės narės užtikrina, kad tais atvejais, kai juridiniams asmenims pažeidus nacionalines nuostatas, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama ši direktyva, jiems yra taikomi įpareigojimai, valdymo organo nariams ir kitiems fiziniams asmenims, kurie pagal nacionalinę teisę yra atsakingi už pažeidimą, galėtų būti taikomos sankcijos ir priemonės.“

8

Tos direktyvos 59 straipsnyje nurodyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad šis straipsnis būtų taikomas bent tais atvejais, kai įpareigotieji subjektai šiurkščiai, pakartotinai, sistemingai arba keliais iš šių būdų pažeidžia reikalavimus, išdėstytus:

2.   Valstybės narės užtikrina, kad 1 dalyje nurodytais atvejais būtų galima taikyti bent šias administracines sankcijas ir priemones:

3.   Valstybės narės užtikrina, kad, nukrypstant nuo 2 dalies e punkto, tais atvejais, kai atitinkamas įpareigotasis subjektas yra kredito įstaiga arba finansų įstaiga, taip pat būtų galima taikyti šias sankcijas:

4.   Valstybės narės gali kompetentingoms institucijoms suteikti įgaliojimus, be 2 dalies a–d punktuose nurodytų sankcijų, taikyti papildomų rūšių administracines sankcijas arba administracines pinigines baudas, kurių dydis viršija 2 dalies e punkte ir 3 dalyje nurodytas sumas.“

9

Tos pačios direktyvos 60 straipsnio 5 ir 6 dalys išdėstytos taip:

„5.   Valstybės narės užtikrina, kad juridinius asmenis būtų galima traukti atsakomybėn už 59 straipsnio 1 dalyje nurodytus pažeidimus, kuriuos juridinio asmens naudai padarė bet koks asmuo, veikdamas tiek individualiai, tiek kaip to juridinio asmens organo dalis ir tame juridiniame asmenyje einantis vadovaujamas pareigas, remdamasis:

6.   Valstybės narės taip pat užtikrina, kad juridinius asmenis būtų galima traukti atsakomybėn, jeigu bet kurį iš 59 straipsnio 1 dalyje nurodytų pažeidimų atitinkamo juridinio asmens naudai padarė jam pavaldus asmuo dėl šio straipsnio 5 dalyje nurodyto asmens nepakankamos priežiūros ar kontrolės.“

10

2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (OL L 119, 2016, p. 1) 58 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Kiekviena priežiūros institucija turi visus šiuos įgaliojimus imtis taisomųjų veiksmų:

<...>

<...>“

11

Šio reglamento 83 straipsnio 1–6 dalyse nustatyta:

„1.   Kiekviena priežiūros institucija užtikrina, kad pagal šį straipsnį skiriamos administracinės baudos už 4, 5 ir 6 dalyse nurodytus šio reglamento pažeidimus kiekvienu konkrečiu atveju būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos.

2.   Administracinės baudos, atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, skiriamos kartu su 58 straipsnio 2 dalies a–h punktuose ir j punkte nurodytomis priemonėmis arba vietoj jų. Sprendžiant dėl to, ar skirti administracinę baudą, ir sprendžiant dėl administracinės baudos dydžio kiekvienu konkrečiu atveju deramai atsižvelgiama į šiuos dalykus:

<...>

3.   Jei duomenų valdytojas arba duomenų tvarkytojas, atlikdamas tą pačią tvarkymo operaciją ar susijusias tvarkymo operacijas, tyčia ar dėl aplaidumo pažeidžia kelias šio reglamento nuostatas, bendra administracinės baudos suma nėra didesnė nei suma, kuri nustatyta už rimčiausią pažeidimą.

4.   Pažeidus toliau išvardytas nuostatas, pagal 2 dalį skiriamos administracinės baudos iki 10000000 EUR arba, įmonės atveju – iki 2 % jos ankstesnių finansinių metų bendros metinės pasaulinės apyvartos, atsižvelgiant į tai, kuri suma yra didesnė.

<...>

5.   Pažeidus toliau išvardytas nuostatas, pagal 2 dalį skiriamos administracinės baudos iki 20000000 EUR arba, įmonės atveju – iki 4 % jos ankstesnių finansinių metų bendros metinės pasaulinės apyvartos, atsižvelgiant į tai, kuri suma yra didesnė.

<...>

6.   Jei nesilaikoma 58 straipsnio 2 dalyje nurodyto priežiūros institucijos nurodymo, pagal šio straipsnio 2 dalį skiriamos administracinės baudos iki 20000000 EUR arba, įmonės atveju – iki 4 % jos ankstesnių finansinių metų bendros metinės pasaulinės apyvartos, atsižvelgiant į tai, kuri suma yra didesnė.“

12

2017 m. liepos 26 d.Finanzmarkt-Geldwäschegesetz (Pinigų plovimo finansų rinkose įstatymas) (BGBl. I, Nr. 118/2016) (2021 gegužės 28 d. redakcija; BGBl. I, Nr. 17/2018; toliau – Pinigų plovimo įstatymas) 34 straipsnyje numatyta:

„(1)   Bet kuris asmuo, kuris, būdamas atsakingas už įpareigotąjį subjektą [Verwaltungsgerichtshofgesetz Administracinių sankcijų įstatymas; toliau – Administracinių sankcijų įstatymas) 9 straipsnis], pažeidžia įpareigojimus, nustatytus:

<...>

<...>

<...>

padaro administracinį nusižengimą ir yra FMA baudžiamas bauda iki 150000 EUR.

(2)   Kai įpareigojimų pagal 1 dalies 2 punktą neįvykdymas <...> yra šiurkščiai, pakartotinai, sistemingai arba keliais iš šių būdų padarytas reikalavimų pažeidimas, bauda yra iki 5000000 EUR arba sumos, dvigubai didesnės nei dėl įpareigojimų neįvykdymo gauta nauda, jeigu ją galima apskaičiuoti.

(3)   Tas, kas, kaip įpareigotojo subjekto atsakingas asmuo (Administracinių sankcijų įstatymo 9 straipsnis),

padaro administracinį nusižengimą ir yra FMA baudžiamas bauda iki 5000000 EUR arba sumos, dvigubai didesnės nei dėl pareigos neįvykdymo gauta nauda, jeigu ją galima apskaičiuoti.

<...>“

13

Pinigų plovimo įstatymo 35 straipsnyje nustatyta:

„(1)   FMA gali skirti baudas juridiniams asmenims, kai 34 straipsnio 1–3 dalyse nurodyto įpareigojimo jų naudai nevykdė bet kuris asmuo, veikdamas individualiai arba kaip juridinio asmens organo narys ir to juridinio asmens vadovas, remdamasis:

(2)   Juridiniai asmenys dėl 34 straipsnio 1–3 dalyse nurodytų įpareigojimų neįvykdymo gali būti patraukti atsakomybėn ir tuo atveju, kai bet kurį iš 34 straipsnio 1–3 dalyse nurodytų pažeidimų atitinkamo juridinio asmens naudai padarė jo darbuotojas dėl šio 1 dalyje nurodyto asmens nepakankamos priežiūros ar kontrolės.

<...>“

14

Šio įstatymo 36 straipsnis suformuluotas taip:

„Šiame federaliniame įstatyme numatytiems administraciniams nusižengimams taikomas trejų metų terminas vietoj patraukimo atsakomybėn senaties termino (Administracinių sankcijų įstatymo 31 straipsnio 1 dalis). Sankcijų skyrimo senatis (Administracinių sankcijų įstatymo 31 straipsnio 2 dalis) šiais atvejais yra penkeri metai.“

15

2024 m. vasario 29 d. sprendimu FMA, remdamasi Pinigų plovimo įstatymo 35 straipsnio 1 ir 2 dalimis, skyrė Steiermärkische Bank und Sparkassen sankciją, motyvuodama tuo, kad ji pažeidė deramo klientų tikrinimo pareigas pinigų plovimo srityje.

16

Gavęs skundą dėl šio sprendimo Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Austrija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, minėtą sankciją kvalifikavo kaip „administracinę baudžiamąją“ ir patikslino, kad juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė nepatenka į Austrijos „administracinę baudžiamąją teisę“. Šio teismo teigimu, Pinigų plovimo įstatymo 35 straipsnio 1 ir 2 dalys, kuriomis į Austrijos teisę iš esmės perkeltos Direktyvos 2015/849 59 straipsnio ir 60 straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatos, yra vienos pirmųjų nuostatų, kuriomis tos valstybės narės teisėje nustatyta juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė.

17

Minėto 35 straipsnio 1 dalyje kaip papildoma sąlyga juridiniam asmeniui nubausti nustatyta, kad „34 straipsnio 1–3 dalyse nurodytos pareigos nevykdė“ jo naudai fizinis asmuo.

18

KL ir TR yra du fiziniai asmenys, kurių veiksmai priskirtini Steiermärkische Bank und Sparkassen. Jie taip pat yra pagrindinės bylos šalys kaip kaltinamieji.

19

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, jog pagal Verwaltungsgerichtshof (Administracinis teismas, Austrija) jurisprudenciją tam, kad juridinis asmuo būtų baudžiamas, būtina, pirma, kad fizinis asmuo, kurio veika priskirta šiam juridiniam asmeniui, prieš tai pats būtų atitinkamos bylos šalis ir šiame procese vertinamas ne tik kaip liudytojas, bet kaip kaltinamasis, turintis visas su šiuo statusu susijusias teises; antra, minėto juridinio asmens atžvilgiu priimto sprendimo skirti sankciją rezoliucinėje dalyje būtų konstatuota, kad to fizinio asmens arba to paties juridinio asmens teisinio atstovo nusikalstamos veikos sudėtį atitinkanti veika yra neteisėta ir tyčinė; ir, trečia, kad šioje rezoliucinėje dalyje ši veika būtų priskirta atitinkamam juridiniam asmeniui.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar šiais papildomais reikalavimais neribojama Direktyvos 2015/849 60 straipsnio 5 dalies taikymo sritis. Šio teismo abejonės iš esmės susijusios su tuo, kad šioje direktyvoje numatytos „administracinės sankcijos ir priemonės“ būtų „veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos“, kaip nurodyta minėtos direktyvos 59 konstatuojamojoje dalyje ir 58 straipsnio 1 dalyje. Be to, nagrinėjamos procedūros yra sudėtingos, nes jų faktinės aplinkybės dažnai yra neskaidrios, todėl viešosios valdžios institucijai nežinomos, ir šioms procedūroms taikomas penkerių metų senaties terminas, skaičiuojamas nuo atitinkamų faktinių aplinkybių susiklostymo dienos.

21

Galiausiai minėtas teismas mano, kad sprendžiant jo nagrinėjamą ginčą gali būti reikšminga 2023 m. gruodžio 5 d. Sprendime Deutsche Wohnen (C‑807/21, EU:C:2023:950) suformuota jurisprudencija, kurioje Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamento 2016/679 58 straipsnio 2 dalis ir 83 straipsnio 1–6 dalys turi būti aiškinamos kaip draudžiančios tokią nacionalinę reglamentavimo tvarką, pagal kurią administracinė bauda gali būti skiriama juridiniam asmeniui kaip duomenų valdytojui už 83 straipsnio 4–6 dalyse nurodytus pažeidimus tik jeigu toks pažeidimas prieš tai buvo priskirtas konkrečiam fiziniam asmeniui.

22

Šiomis aplinkybėmis Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal antrinę Sąjungos teisę (visų pirma [Direktyvos 2015/849] 60 straipsnio 5 ir 6 dalis, siejamas su 58 straipsnio 1–3 dalimis ir 59 straipsnio 1 dalimi) ir bendruosius Europos Sąjungos teisinius principus (visų pirma effet utile) draudžiamos [Pinigų plovimo įstatymo] 35 straipsnio 1–3 dalių nuostatos (dėl juridinių asmenų baudžiamumo) ir 36 straipsnio nuostatos (dėl senaties termino pratęsimo), pagal kurias, siejant su Austrijos Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas) pateiktu šių nuostatų išaiškinimu, reikalaujama, kad, siekiant nubausti juridinį asmenį, prieš tai jo oficialiam atstovui arba kitam to juridinio asmens naudai veikusiam fiziniam asmeniui būtų suteiktas oficialus bylos šalies, t. y. kaltinamojo, statusas (griežtai užtikrinant visas jo, kaip bylos šalies, teises), paskui juridiniam asmeniui skirto sprendimo skirti sankciją rezoliucinėje dalyje būtų konstatuota, kad fizinis asmuo (ar juridinio asmens organo narys), kuris turi būti įvardytas, padarė neteisėtą ir tyčinę nusikalstamos veikos sudėtį atitinkančią veiką, tam, kad ši veika kitame etape būtų priskirta juridiniam asmeniui, kai persekiojimo senaties terminas yra treji metai nuo veikos pabaigos, o sankcijos skyrimo senaties – penkeri metai?“

23

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2015/849 58 straipsnio 1–3 dalys, 59 straipsnio 1 dalis ir 60 straipsnio 5 ir 6 dalys, siejamos su veiksmingumo principu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias:

24

Dėl pirmos pateikto klausimo dalies, susijusios su juridinio asmens atsakomybės atsiradimo sąlygomis, pirmiausia reikia priminti, kad pagrindinis Direktyvos 2015/849 tikslas, kaip matyti iš jos pavadinimo ir 1 straipsnio 1 ir 2 dalių, yra finansų sistemos naudojimo pinigams plauti ir teroristams finansuoti prevencija. Konkrečiau kalbant, šios direktyvos nuostatomis siekiama laikantis rizika grindžiamo požiūrio nustatyti prevencinių ir atgrasomųjų priemonių sistemą, skirtą veiksmingai kovoti su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu, norint, kaip matyti iš minėtos direktyvos 1 konstatuojamosios dalies, kad neteisėti pinigų srautai nepakenktų Sąjungos finansų sektoriaus vientisumui, stabilumui ir reputacijai ir nekeltų grėsmės jos vidaus rinkai ir tarptautiniam vystymuisi (2025 m. birželio 19 d. Sprendimo Lietuvos bankas, C‑671/23, EU:C:2025:457, 35 punktas ir juose nurodyta jurisprudencija).

25

Pagal Direktyvos 2015/849 2 straipsnio 1 dalį ši direktyva taikoma subjektams, vadinamiems „įpareigotaisiais subjektais“. Pagal šio 2 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus šie subjektai yra atitinkamai kredito įstaigos, finansų įstaigos ir šiame 3 punkte nurodyti fiziniai ar juridiniai asmenys, vykdantys savo profesinę veiklą.

26

Taigi Direktyvoje 2015/849 įpareigotiesiems subjektams nustatyti įpareigojimai tenka ir juridiniams, ir fiziniams asmenims, jeigu šie asmenys gali būti laikomi įpareigotaisiais subjektais, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 dalį.

27

Kalbant konkrečiai apie Direktyvos 2015/849 59 straipsnyje numatytas sankcijas, pagal to straipsnio 1 dalį taikomas bent jau sunkiems, pakartotiniams, sistemingiems pažeidimams arba pažeidimams, kuriems būdingas šių požymių derinys ir kuriuos padarė tokie subjektai, svarbu pabrėžti, kad minėtos direktyvos 58 straipsnio 1 dalyje valstybių narių reikalaujama užtikrinti, kad atitinkami subjektai galėtų būti traukiami atsakomybėn už nacionalinės teisės aktų, kuriais įgyvendinama minėta direktyva, pažeidimus.

28

Vis dėlto šio 58 straipsnio 1 dalyje nėra nieko, kas leistų manyti, kad pagal minėtą direktyvą subjekto, kuris yra juridinis asmuo, atsakomybė gali priklausyti nuo fizinio asmens atsakomybės pagal nacionalinę teisę.

29

Kai įpareigotasis subjektas yra juridinis asmuo, kadangi toks asmuo gali veikti tik per fizinius asmenis, kurių veiksmai jam priskirtini, Direktyvoje 2015/849 tik nustatomos taisyklės, leidžiančios patikslinti sąlygas, kuriomis, pirma, nusikalstamos veikos, dėl kurių kyla juridinio asmens atsakomybė, pagal nacionalinę teisę taip pat turi būti priskirtos už jas atsakingiems fiziniams asmenims, ir, antra, dėl tam tikrų fizinių asmenų veiksmų gali kilti juridinio asmens atsakomybė.

30

Taigi, pirma, pagal šios direktyvos 58 straipsnio 3 dalį valstybės narės užtikrina, kad tais atvejais, kai juridiniams asmenims, pažeidusiems nacionalines nuostatas, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama ši direktyva, yra taikomi įpareigojimai, valdymo organo nariams ir kitiems fiziniams asmenims, kurie pagal nacionalinę teisę yra atsakingi už pažeidimą, galėtų būti taikomos sankcijos ir priemonės. Iš šios nuostatos nematyti, kad skiriant sankciją juridiniam asmeniui, kaip įpareigotajam subjektui, prieš tai turi būti konstatuota, kad atitinkamą pažeidimą padarė fizinis asmuo. Priešingai, fizinių asmenų atsakomybė pagal nacionalinę teisę yra tik šalutinė ir papildo atitinkamo juridinio asmens atsakomybę pagal Direktyvą 2015/849.

31

Antra, pagal Direktyvos 2015/849 60 straipsnio 5 ir 6 dalis valstybės narės užtikrina, kad juridinis asmuo galėtų būti traukiamas atsakomybėn tiek už pažeidimus, kuriuos jo naudai padarė bet kuris asmuo, veikdamas individualiai arba kaip to juridinio asmens organo narys ir vadovaudamas tam juridiniam asmeniui, tiek tuo atveju, kai dėl tokio asmens nepakankamos priežiūros ar kontrolės jam pavaldus asmuo galėjo padaryti pažeidimus to juridinio asmens naudai.

32

Kaip pažymėjo FMA ir Komisija, 60 straipsnio 5 ir 6 dalyse tik nurodyta, kurie fiziniai asmenys, veikdami ar neveikdami juridinio asmens vardu, gali sukelti šio atsakomybę. Vis dėlto tai nereiškia, kad šių fizinių asmenų atsakomybė pagal nacionalinę teisę turi būti nustatyta iš anksto ir kad jie turi būti įvardyti sprendimo, kuriuo šiam juridiniam asmeniui skiriama sankcija, rezoliucinėje dalyje ir pripažinti atsakingais už atitinkamą pažeidimą.

33

Be to, Direktyvos 2015/849 58–60 straipsnių aiškinimas, pagal kurį valstybės narės gali juridinio asmens atsakomybę sieti su išankstiniu konstatavimu, kad pažeidimą padarė fizinis asmuo, prieštarautų šios direktyvos 58 straipsnio 1 dalyje numatytam reikalavimui, kad visos sankcijos ar priemonės, kylančios iš įpareigotųjų subjektų atsakomybės už nacionalinių nuostatų, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, pažeidimą, būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos. Iš tiesų toks reikalavimas galėtų susilpninti sankcijų, kurios pagal Direktyvą 2015/849 tiesiogiai skiriamos juridiniams asmenims kaip įpareigotiesiems subjektams, veiksmingumą ir atgrasomąjį pobūdį (pagal analogiją žr. 2023 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Deutsche Wohnen, C‑807/21, EU:C:2023:950, 51 punktą).

34

Be to, reikia pažymėti, pirma, kad nors šia direktyva atliekamas tik minimalus suderinimas (2024 m. balandžio 18 d. Sprendimo Citadeles nekustamie īpašumi, C‑22/23, EU:C:2024:327, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), valstybės narės negali apriboti atsakomybės, kuri pagal šios direktyvos 58 straipsnio 1 dalį nustatyta šiems įpareigotiesiems subjektams, įskaitant juridinius asmenis, apimties.

35

Kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, nors pagal Direktyvos 2015/849 59 straipsnį valstybėms narėms paliekama galimybė numatyti kitas sankcijas ir priemones, nei išvardytos šio 59 straipsnio 1 dalyje, šios valstybės narės turi bent jau nubausti už šioje nuostatoje nurodytus įpareigotųjų subjektų padarytus pažeidimus ir numatyti bent jau minėto 59 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas administracines sankcijas ir priemones (šiuo klausimu žr. 2025 m. birželio 19 d. Sprendimo Lietuvos bankas, C‑671/23, EU:C:2025:457, 37 punktą).

36

Antra, kadangi, kaip priminta šio sprendimo 19 punkte, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad juridinių asmenų atsakomybės atsiradimo sąlygos pagal nacionalines taisykles, kuriomis perkeliama Direktyva 2015/849, kyla iš Verwaltungsgerichtshof (Administracinis teismas) jurisprudencijos, dar reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją nacionaliniai teismai, taikydami savo vidaus teisę, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į atitinkamos direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir laikomasi SESV 288 straipsnio trečios pastraipos. Ši pareiga nacionalinę teisę aiškinti taip, kad aiškinimas atitiktų Sąjungos teisę, iš tiesų pagrįsta pačia SESV sistema, nes sudaro sąlygas, kad nacionaliniai teismai, nagrinėdami gautas bylas, pagal savo kompetenciją užtikrintų visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (2025 m. birželio 26 d. Sprendimo Makeleio ir Zougla, C‑555/23 ir C‑556/23, EU:C:2025:484, 85 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37

Pagal Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principą reikalaujama, kad nacionaliniai teismai visus jų kompetencijos sričiai priklausančius veiksmus atliktų atsižvelgdami į visą vidaus teisę ir taikydami joje pripažintus aiškinimo metodus, kad būtų užtikrintas visiškas atitinkamos direktyvos veiksmingumas ir priimtas ja siekiamą tikslą atitinkantis sprendimas (2025 m. birželio 26 d. Sprendimo Makeleio ir Zougla, C‑555/23 ir C‑556/23, EU:C:2025:484, 86 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38

Taigi nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atitinkamas Pinigų plovimo įstatymo nuostatas turi aiškinti taip, kad jos atitiktų Direktyvą 2015/849.

39

Dėl antros pateikto klausimo dalies, susijusios su nacionalinėje teisėje nustatytais senaties terminais, reikia priminti, kad, nesant Sąjungos teisės normų, valstybės narės išsaugo teisę taikyti savo vidaus teisės sistemoje numatytas procesines taisykles, be kita ko, susijusias su naikinamaisiais terminais, su sąlyga, kad laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Caterpillar Financial Services, C‑500/16, EU:C:2017:996, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

40

Siekiant patikrinti, ar lygiavertiškumo principo buvo laikomasi, reikia išnagrinėti, ar, be tokios senaties taisyklės, kuri taikoma ieškiniams pagal nacionalinę teisę, skirtiems tokių teisės subjektų teisių, kylančių iš Sąjungos teisės, apsaugai užtikrinti, egzistuoja senaties taisyklė, kuri taikoma ieškiniams pagal vidaus teisę, ir ar atsižvelgiant į jų tikslą ir esminius elementus dvi taisyklės gali būti laikomos panašiomis (2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Caterpillar Financial Services, C‑500/16, EU:C:2017:996, 38 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

41

Dėl veiksmingumo principo primintina, kad kiekvienu atveju valstybės narės privalo užtikrinti veiksmingą Sąjungos teisėje įtvirtintų teisių apsaugą, ypač kad dėl valstybių narių institucijų Sąjungos teisės sistemos suteiktų teisių įgyvendinimas netaptų praktiškai neįmanomas ar pernelyg sudėtingas (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Caterpillar Financial Services, C‑500/16, EU:C:2017:996, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

42

Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad protingų naikinamųjų terminų ieškiniui pareikšti nustatymas teisinio saugumo sumetimais yra suderinamas su Sąjungos teise. Pavyzdžiui, trejų arba dvejų metų senaties terminai buvo laikomi atitinkančiais veiksmingumo principą (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Caterpillar Financial Services, C‑500/16, EU:C:2017:996, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43

Taigi trejų metų senaties terminas, taikomas kompetentingų institucijų teisei pradėti baudžiamąjį persekiojimą nuo įtariamo pažeidimo pabaigos, ir penkerių metų senaties terminas, skaičiuojamas nuo šios datos sankcijai skirti, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, turi būti laikomi iš esmės atitinkančiais Sąjungos teisę (šiuo klausimu žr. 2023 m. liepos 13 d. Sprendimo Napfény-Toll, C‑615/21, EU:C:2023:573, 37 punktas).

44

Teisingumo Teismo turimoje bylos medžiagoje nėra jokių įrodymų, kad Pinigų plovimo įstatymo 36 straipsnyje numatyti trejų ir penkerių metų senaties terminai gali neatitikti lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.

45

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2015/849 58 straipsnio 1–3 dalys, 59 straipsnio 1 dalis ir 60 straipsnio 5 ir 6 dalys, siejamos su veiksmingumo principu, turi būti aiškinamos taip:

46

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB, iš dalies pakeistos 2018 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/843, 58 straipsnio 1–3 dalys, 59 straipsnio 1 dalis ir 60 straipsnio 5 ir 6 dalys, siejamos su veiksmingumo principu,

turi būti aiškinamos taip: